Art deco klystkeliai

Pagal: „dvylikakedziu.lt“

 

     Lietuvoje vėl dėmesio sulaukęs meno stilius ir jo pavadinimas siejamas su 1925 metų Paryžiaus  tarptautine taikomosios ir dekoratyvinės dailės paroda bei jos pristatyta nauja stiliaus tendencija. Stilius pavadintas parodos pavadinimo trumpiniu – art deco.

     Kiek anksčiau vyravo stilius. lenkiškai – secesija, vokiškai – jugendas, prancūziškai – art nouveu. Šis stilius buvo populiarus nuo XIX a. pabaigos iki Pirmojo pasaulinio karo, po jo peraugo į art deco. Praktiškai tai ta pati stilistinė tendencija, pasireiškianti kitomis kultūrinio, visuomeninio gyvenimo sąlygomis. Jis atsirado tada, kai meninėje erdvėje reiškėsi pagrindinės modernizmo kryptys – fovizmas, kubizmas, ekspresionizmas, dadaizmas. Art deco tarsi adaptuoja anksčiau sukurtus ir įtvirtintus plastikos principus. Šis stilius taikstosi prie epochos poreikių, madų ir tarsi susiurbia visa, kas mene yra naujausia.

      Įprasta manyti, kad šis stilius saldus, tačiau kartais jis kaip tik labai griežtas ir rūstus. Gali būti ir labai statiškų, ir labai ekspresyvių kompozicijų – žaibų, strėlių, trikampių. Būdingos dinamiškos geometrinės formos. Šio stiliaus dirbiniai paprastai kontrastingi, ryškių spalvinių derinių – kiek leido to meto technologijos. Vaizdavimo motyvai perteikia susižavėjimą technologijų procesu. Tai tendencija, masiniam skoniui ir supratimui pritaikiusi modernizmo, avangardo krypčių idėjas ir plastikos principus. 

      Iš pradžių šis stilius buvęs labai prabangus. Taikyta retų rūšių mediena – juodmedis, raudonmedis; baldai buvo inkrustuojami perlamutru, vėžlių šarvais, traukiami ryklių oda, foteliai ar sofos dengti Afrikos žvėrių kailiais. Buvo madingi šilko apmušalai, kutai. Visa tai kūrė nepigiai apmokami meistrai, semdamiesi įkvėpimo iš praeities epochų. Ne veltui prancūzai  pastebi art deco ryšį su Napoleono laikais paplitusiu ampyro stiliumi. Vėliau, trečiąjį dešimtmetį, išrandama dirbtinių medžiagų, todėl jos dažnai ima užleisti vietą brangioms natūralioms medžiagoms. Meistrams patiko plastmasės prototipas bakelitas. Iš jo gamino radijo imtuvus, telefonus, papuošalus, furnitūrą. Tai sunkesnė, dužesnė negu plastmasė medžiaga, todėl dabar sunku rasti nesuskilinėjusių to laikotarpio daiktų.

     „Art deco" stilius labiausiai išsiskyrė dėl savo raštų bei spalvų įvairovės, jų tarpusavio derinio, subtilių kontrastų. Šios interjero krypties pagrindą sudaro gausūs geometriniai bei augaliniai motyvai, kuriems sukurti įkvėpimo semtasi net iš Senovės Graikijos ar Egipto piešinių. Tuo tarpu baldų spalvų deriniai gana kontrastingi - nuo juodos ar metalo spalvos iki tamsių jūros spalvų – žalios bei mėlynos. Taip pat buvo madingi natūralūs egzotiškų gyvūnų kailio ar odos raštai, dramblio kaulo spalva, aukso bei sidabro blizgesys. Blizgesio taip pat suteikdavo ir lakuoti paviršiai. Sienoms buvo naudojamos arba itin ryškios, arba atvirkščiai, pastelinės spalvos.

       Tarpukario Lietuvoje art deco negalėjo tapti masiniu stiliumi, nes čia nebuvo nei didelių baldų fabrikų, nei automobilių gamyklų, porceliano dirbtuvių ar radijo imtuvų fabrikų. Mūsų šalis buvo neturtinga, o art deco buvo turtingo miesto stilius. Žinoma, į Lietuvos parduotuves atkeliaudavo gaminių iš Prancūzijos, Lenkijos, Čekijos ir net JAV, o kartu su jais plito ir art deco. Todėl lietuviškųjų art deco pavyzdžių pirmiausia reikia ieškoti knygų ir viršelių grafikoje, vėliau nauja tendencija pasireiškė tapyboje ir skulptūroje.

       Ne visada malonu gyventi šalia art deco daiktų. Yra agresyvių ir brutalių dirbinių. Mėgėjai juos labai vertina, tačiau namuose tokie daiktai reikalauja savo erdvės ir tam tikro elgesio su jais. Tokį daiktą įkomponuoti į kitokio stiliaus aplinką nėra paprasta, tačiau šio stiliaus vazos iš porceliano ar stiklo puikiai dera bet kokiame interjere. O, pavyzdžiui art deco stiliaus servizas sunkiai pritaikomas. Puodeliai dažniausiai būna patogūs, tačiau įmantrių „sugeometrintų“ formų arbatinukai gana gražūs, bet retai atlieka savo tikrąją paskirtį – pilti iš jų nepatogu. Gražūs ir patogūs yra metalo gaminiai – valgymo įrankių komplektai, nesunku priderinti papuošalus. 

      Pasitaiko ir istorinių baldų, tačiau labai sunku rasti jų nesugadintų, nes ne visi art deco baldai buvo technologiškai gerai pagaminti. Šio stiliaus baldus kūrė Jonas Prapuolenis ir jų išliko iki šiol. Jo gamintas baldų komplektas stovi Dailės akademijos rektoriaus kabinete, kitas, inkrustuotas gintarais, rašytojo Petro Cvirkos anūko namuose. Ketvirtąjį dešimtmetį plito „Marginių“ manufaktūros dirbiniai – ornamentais puoštos dėžutės, stilizuoti dekoratyviniai audiniai. Ypač daug art deco de­ta­lių yra Cent­ri­nio ban­ko pa­sta­to, Ka­ri­nin­kų ra­mo­vės in­ter­je­re, ku­riam bal­dus kū­rė Ge­rar­das Bag­do­na­vi­čius.

      Nacionalizmas tuo metu klestėjo ne tik nacių valdomoje Vokietijoje, bet ir kitose šalyse, taip pat ir Lietuvoje. Iki aštuntojo dešimtmečio nelabai buvo kalbama apie stalininės Sovietų Sąjungos arba hitlerinės Vokietijos meno stiliaus specifiką. Kartais teigiama, kad šio stiliaus pabaiga – Antrasis pasaulinis karas, bet jeigu pažiūrėtume, kokie dirbiniai buvo gaminami net ir septintajame dešimtmetyje, pastebėtume, kad šis stilius neišnyko ir po karo. Naudotasi ir baldų, indų projektais bei formomis, sukurtais ketvirtąjį dešimtmetį Lenkijoje, Prancūzijoje, Čekijoje. Art deco įvairiais modifikuotais pavidalais sėkmingai egzistavo egzistavo dar gana ilgai po oficialiai paskelbtos stiliaus pabaigos. Kai kurių šio stiliaus dirbinių gaminama ir dabar.

      Beveik visos baldų dirbtuvės buvo priverstos stabdyti savo veiklą trečiojo dešimtmečio pabaigoje, kai prasidėjo pasaulinė ekonomikos krizė. „Didžiosios depresijos“ metais žmonės neišgalėjo nusipirkti tokių prabangos prekių, kaip unikalūs dizaino dirbiniai, todėl bendrovės masiškai bankrutavo. Tiesa, kai kurios jų egzistuoja iki šių dienų: daugiausia tai dideli keramikos ir stiklo dirbinių fabrikai. Jie prisitaikė prie laiko tėkmės ir dabar kuria šiuolaikinio dizaino keramiką ir stiklą. Vis dar gyvuoja ir kažkada itin garsaus baldų modeliuotojo Willemo Hendriko Gispeno firma „Gispen“, kurios modeliai ketvirtajame dešimtmetyje buvo laikomi kraštutinai moderniais. 

      Nemažai art deco stiliaus daiktų galima pamatyti 1989 metais Kaune įrengtoje Mykolo Žilinsko galerijoje; ekspozicija nuolat papildoma naujais daiktais. Ji sukaupta įvairiais būdais. Pašnekovas pasakoja: „Sovietiniais laikais mus, menotyrininkus, kviesdavo į tuo metu veikusias komiso parduotuves dirbti ekspertais. Ten pasitaikydavo ir art deco stiliaus daiktų. Kai ko nebegalėdavau paleisti iš rankų ir nusipirkdavau. Taip sugebėjome ir muziejui surinkti gražią kolekciją. Kartą pamačiau ant lentynos susikūprinusios, pusiau gulinčios moters skulptūrą. Pirkau ją sau, nes man ji atrodė labai graži. Aiškinausi, ar ji gali būti sukurta Viktoro Palio, o gal Juozo Zikaro, nes figūra labai priminė Zikaro „Liūdesį“.  Kartą tą skulptūrėlę pamatė viena meno žinovė ir tiksliai pasakė, kad tai yra 1939 metų skulptoriaus Palio kūrinys, išleistas mažu tiražu jau vėliau, kai jis dirbo Dailės kombinato direktoriumi. Kombinate buvo pagaminta keletas tokių skulptūrėlių, o menininko dukra turinti gipsinį skulptūros modelį. 

      Galerijoje yra švediško, daniško, austriško, vokiško art deco porceliano gaminių. Čekai tuo metu iš porceliano gamino daug, todėl išliko nemažai tokio stiliaus indų variantų, juolab kad prieškariu, krištolu, stiklu prekiaujančios parduotuvės. Šie dalykai nebuvo pigūs. 

        Rodydamas kitus art deco eksponatus, pašnekovas dėmesį atkreipia į gaminius iš Rusijos: „Rusija po bolševikų revoliucijos nuo Europos buvo atskirta, tačiau ir tuomet pramoninė tekstilė bei keramika, nors ir su pjautuvu bei kūju, darbininke ar traktoriumi, vis dėlto išlaikė art deco stilistiką. Ypač dekoratyvi ir panaši į europietiškąjį 1920 metų Ypač dekoratyvi ir panaši į europietiškąjį 1920 metų metų art deco stilių yra NEP‘o laikų keramika, nors viskas įvilkta į ideologinį pamušalą.

        Būtinai faneruotus art deco stiliaus baldus galime atpažinti sklaidydami Lietuvos tarpukario nuotraukų albumą. Iš jo žvelgia elegantiškos skrybėlėtos moterys, porcelianinės skulptūrėlės, ant stalelio pūpsantis gramofonas. Šiandien šio stiliaus baldų galima rasti kolekcionierių namuose ir antikvariatuose, tačiau pastebima tendencija ir šiuolaikiniams baldamas pritaikyti įvairių, art deco stiliui būdingų, elementų.

         Baldžiai naudojo rečiausią ir prabangiausią medieną. Plito inkrustacija, baldų raižymas, dekoravimas. Ypač pabrėžiama plastika, subtili daikto konstrukcija, minkštų dalių ir lanksčių rėmų konfigūracijos. Svarbiausiu Art deco bruožu tapo puošybiškumas. Interjere naudojami įvairūs medžiagų deriniai, atrandamos neįprastos formos, originalus paviršiaus dekoras. Baldus puošė naujais geometriniais piešiniais su rombais, zigzagais, laužytomis strėlėmis. Plito ir egzotiška ornamentika, egiptietiški motyvai (hieroglifai, skarabėjai, gyvatės, piramidės ir t. t.). Art deco skatino ir "tautinio stiliaus" išplitimą. Imti kurti raštai, artimi liaudies kūrybos dekorui. Taigi Art deco stilius gyvavo iki pat XX a. 7-ojo dešimtmečio ir šis laikotarpis buvo paženklintas įvairių kontrastų.

antikvariniai baldai, senoviniai baldai, apvalus stalai, antikvariniai stalai, senovines spintos, komodos, rasomieji stalai, spinteles, kedes, indaujos , bufetai, kreslai, antikvariniai laikrodziai, skrynios