Dvarų tuštėjimo metas

Pagal: „dvylikakedziu.lt“

 

     1940 m. birželio mėnesį Lietuvą okupavus sovietams, tuometinė liaudies vyriausybė, o tiksliau – Lietuvos Respublikos viceprezidento pareigas einantis prof. Vincas Krėvė-Mickevičius 1940 m. liepos 20 d. pasirašė Lietuvos kultūros paminklų apsaugos įstatymą, kurio projektas buvo parengtas 1939 m. Šį faktą nuolat pabrėždavo komunistinė propaganda, tačiau kyla klausimas, kaip toks įstatymas galėjo atsirasti praėjus daugiau nei mėnesiui po Lietuvos nepriklausomybės praradimo?

       Pagal šį įstatymą Švietimo ministerijos sistemoje pradeda veikti savarankiška keturių skyrių „Kultūros paminklų apsaugos įstaiga“: meno, archeologijos, architektūros, etnografijos. Šiai įstaigai vadovavo Č.Liutikas, o vokiečių okupacijos metais (1941–1944 m.) – Adolfas Nezabitis-Nezabitauskis. Įstaiga sutelkė dėmesį kultūros paminklų apskaitai, pagal išgales dalyvavo inventorizuojant kultūros paminklus nacionalizuojamuose dvaruose ir jos darbuotojams pavyko daug meno vertybių perduoti muziejams.

      1940 metų vasarą prasidėjusi sovietinė okupacija „atrado“ dvarus ir jų kultūrą. Naujoji valdžia buvo pasiruošusi „ištaisyti“ senosios valdžios, kuri nesirūpino dvarų kultūriniu palikimu, klaidas. Išties tai buvo tik politinis šou. Sovietų valdžios skelbtas žemės, jos išteklių, kitų turtų, tarp jų ir dvarų nacionalizavimas, suteikė paveldosaugos praktikai dar nepatirtų sunkumų. Kultūros vertybės, paimtos į valstybės globą iš nusavintų dvarų, buvo kauptos muziejuose ir kultūros paminklų apsaugos įstaigos sandėliuose, bazėse, įkurtuose dvaruose, o jų savininkams, valdytojams, prižiūrėtojams duoti tik įstaigos nustatytos formos kvitai ir paimtų kultūros vertybių sąrašai. Kultūros vertybių, esančių dvaruose, surašymo užmojis buvo didelis, neužteko paveldosaugos specialistų, teko prašyti dailininkų, piešimo ir kitų dalykų mokytojų talkinimo.

      1940 m. vasarą pradėta meno vertybių „registracija“ dvaruose, okupuotą Lietuvos teritoriją tam reikalui paskirsčius į 13 apygardų. To laikmečio archyvinėje medžiagoje aprašomos rastosios vertybės, apgailestaujant, jog dalį jų paslėpė dvarų savininkai.Sovietų valdžios metais, registruojant kultūros vertybes, paminklus, buvo reglamentuotas laikas. Suregistruoti kultūros vertybes reikėjo iki 1941 m. sausio 1 dienos. Tačiau ne specialistams ir mažam darbuotojų skaičiui buvo sunku tinkamai įvertinti, aprašyti daiktus, objektus. Todėl buvo paprašyta pratęsti terminą trims mėnesiams.

        Per 1940–1941 ir 1944–1948 metų sovietinės žemės reformas dvarai buvo likviduoti. Žemė išdalyta valstiečiams, vėliau per prievartinę kolektyvizaciją perduota kolūkiams. Kai kuriuose buvusiuose dvarų sodybose (Oplankio, Lauksargių, Lomių, Norkiškės, Trepų, Batakių, Lankininkų, Vėžalaukio) įsteigti tarybiniai ūkiai. Dvarų turtą sudarė ne tik žemė, statiniai, bet ir kitas vertingas turtas. Turtingų bajorų dvaruose buvo kaupiamos meno kūrinių kolekcijos, bibliotekos, ginklų arsenalai. Kas gi nutiko su šiomis dvarų vertybėmis? Dalis dvarų sunaikinta, kultūros vertybės nukentėjo ar buvo išvežtos per 1812 m. (Pagramančio), Pirmąjį (Gaurės, Trepų, Lomių, Stokaičių) ir Antrąjį (Drąslaukio, Murdelių) pasaulinius ir kitus karus.

          1940 m. birželio mėnesį Lietuvą okupavus sovietams, o kitų metų liepos 21 d. į valdžią atėjus Liaudies vyriausybei, imtasi žemės reformos. Ši žemės reforma tiesiogiai palietė Lietuvos kultūrinį paveldą. Iki tol vykusios žemės reformos lietė tik žemės valdas, bet ne dvarų turtą. Paveldosaugai, muziejininkams atsirado problema, kaip išsaugoti krašte išlikusį kultūrinį paveldą, kuris tarpukario metais buvo saugomas ne valstybinėse institucijose. Kultūros paveldo specialistai, ne retai savo entuziazmu ir savo lėšomis siekę suregistruoti ir įvardyti kultūros vertybes, buvo susirūpinę, koks likimas laukia bažnyčių, dvarų archyvų, paveikslų ir kitų meno kūrinių. Būdami neabejingi krašto paveldui visokeriopai siekė jį išsaugoti.

   1940 m. rugpjūčio 5 d. Liaudies vyriausybės Ministrų tarybos nutarimu, dėl „valstybinio žemės fondo sudarymo“ buvo parengta dvarų žemių, su sodybomis, trobesiais bei kilnojamuoju turtu inventorizacija. Vykdant inventorizaciją buvo suregistruojamas dvarų kultūrinis paveldas. Lietuvoje paveldo registraciją vykdė 14 komisijų, į kurias įėjo dailininkai, mokytojai, muziejininkai. Kartu su profesionaliais paveldo žinovais vyko ir „darbų prižiūrėtojai“, paskirti naujosios sovietinės valdžios. Jiems talkino vietose priskirti dvarų (ūkių) ūkvedžiai, kitaip vadinami komisarais. Komisijos nariai buvo sumobilizuoti Švietimo ministerijos Kultūros departamento senovės paminklų konservatoriaus Vytauto Kazimiero Jonyno. Du komisijos nariai, prisijungus vietiniam komisarui, su Švietimo ministerijos kultūros reikalų departamento įgaliojimu registravo vertingiausią dvarų kultūrinį paveldą.

        Komisija Tauragės apskrityje apsilankė ne visuose dvaruose, tai lėmė keletas faktorių. Komisijai neleista registruoti kultūros vertybių Norkiškės dvare, kuriame tuomet buvo įsikūrę Raudonosios armijos kariškiai, nepadėjo net Švietimo ministerijos kultūros reikalų departamento įgaliojimas. Tuomet dvaro savininkas Kazimieras Rakauskas su šeima buvo „laikinai apgyvendintas“ dvaro decezijoje, o vėliau ištremtas į Komiją, kur ir mirė. Nors dvare buvo retų tapytų paveikslų, senų dokumentų rinkinys, nemaža biblioteka, bet komisija neturėjo teisės registruoti šių vertybių. Visos kultūros vertybės kariškių buvo ištampytos arba sunaikintos. Panaši situacija buvo ir Tauragės dvare. Antra, dvarų kultūros vertybių registravimas vyko nelengvomis sąlygomis, dvaruose sukaupti turtai buvo naikinami, grobstomi. Trečia, komisijos darbui ne itin buvo pasirengta, trūko transporto, menka buvo vietos valdžios parama. Komisijos darbui „talkino“ vietiniai komisarai, kurių dauguma buvo mažaraščiai.

        Prie šio svarbaus bendro darbo prisidėjo vietos šviesuoliai. Švėkšnos gimnazijos mokytojas P.Spudas dar 1940 liepos 26 d. kreipėsi į Vytauto Didžiojo muziejų, kad surastų galimybių pasirūpinti Švėkšnos dvaro paliktomis kultūros vertybėmis (dvaro savininkas grafas Pliateris buvo karo atašė Paryžiuje). Savo kreipinyje mokytojas P.Spudas rašė: „Dabar darant įvairius pakraustymus ir iškraustymus iš gyvenamųjų valdų ribų ir palocių, kai kurie paveikslai, skulptūros, iškamšos bei kiti įvairūs vertingi paminklai labai nukenčia ir gali žūti… Visų paminklų inventorinti taip pat dabar būtų sunku, nes daug jų sukrauti į dėžes ir perkelti į privatinius namus“.

        Švėkšnos gimnazijos mokytojo P.Spudo susirūpinimas neliko neįvertintas. Tų pačių metų rugsėjo 7 d. Švietimo ministerijos pavesti, Kultūros muziejaus deklaruoti dailininkai Vytautas Kairiūkštis ir Jonas Vaitys suregistravo Švėkšnos dvaro vertingą paveldą, o jau rugsėjo 23 d. jie buvo išvežti į Telšių „Alkos“ muziejų. Išsaugant vertingą krašto paveldą jungėsi visos išmanančios ir suvokiančios šio darbo svarbą institucijos. Šį darbą su įgaliojimais kontroliavo Kultūros paminklų apsaugos įstaiga, kuriai vadovavo Adolfas Nezabitis-Nezabitauskis. Jo dėka iš Pajūrio ir Šilalės dvarų buvo išsaugota K.Makovskio tapyba bei kiti vertingi meno kūriniai. A.Nezabičio-Nezabitauskio iniciatyva iš Švėkšnos dvaro į „Alkos“ muziejų pateko 972 knygų biblioteka.

        Sudėtingiausiai buvo saugoti, registruoti išlikusį bažnyčių archyvų, dvarų bibliotekų ir archyvų paveldą. Pasak Pelikso Bugailiškio: „Dviejų pasaulinių karų metu archyvų dokumentus kareiviai neretai naudojo matracų bei pagalvių vietoje, jei ne blogiau – krosnims kurti, „bankrutkoms“ susisukti, – taip dingo didžiuma…“ Turtingiausias senų dvarų dokumentų gausumas tenka Žemaitijai, ypač Raseinių pavietui. Čia beveik kiekvienas dvaras turėjo šiek tiek išsaugojęs savo tėvonijos istorinės medžiagos. Tauragės rajone žinomas Šešmincovų (Ratomskių) Trepų dvaras, turėjęs nemažą archyvą. Deja, šiandien tik žinomas. Yra žinių, kad Teodoravo dvaras turėjo didelę biblioteką. Dar prieš Pirmąjį pasaulinį karą Vilniaus karinis prokuroras Žirkevičius yra pastebėjęs, kad Raseinių apskrities archyvinis fondas ypač turtingas. Tačiau po kelių metų atsitiktinai atkreipė dėmesį, kad Raseinių turguje visą dokumentų vežimą miestelėnų krautuvininkai turguje pardavinėjo (daugiausia silkėms vynioti).

        Komisijos dvarų paveldo registravimo ir vertybių perėmimo darbas priklausė ir nuo vietinių komisarų sprendimo. 1940 m. rugpjūčio 17 d. komisijai lankantis Sungailiškių dvare ir dalyvaujant komisarui Juozui Daubarui bei turto savininkei Jadvygai Soveilovienei buvo surašytas vertingų daiktų aprašas. Dvare be XVII, XIX amžiaus medalių, 1834 m. tapyto portreto ir kitų apyvokos daiktų, užregistruoti dvaro baldai. Kaip akte rašoma, komisijos užfiksuota septynios kėdės ir sofa. Pasakojama, kad ant jos 1812 m. sėdėjo maršalas Magdonaldas ir Ney Rada (glaudžiai susiję su 1812 m. Tauragės konvencijos pasirašymu). Aprašytieji vertingi daiktai, išskyrus medalius, kurie perimti į Kauno Vytauto Didžiojo muziejų, palikti dvare. Komisija rugsėjo 4 d. lankėsi Rūdijos dvare, priklaususiam Bronislavai Savickienei, ir dalyvaujant komisarui iš Skaudvilės Maušui Šneideriui aprašė dvaro turtą. Vertingą Jono Vičio tapytą portretą perėmė į Kauno muziejų. Rugsėjo 8 d. komisija lankėsi Pašešuvio dvare, priklaususiame Steponui Chržonstauskiui, ir užregistravo nutapytą Jono Sobieskio portretą bei paketą su gaidomis, saugomą ypatingose dėžutėse. Be šių dvarų komisija lankėsi tokiose dvaruose: Jocių, Ringių, Stokaičių, Skaudvilės, Trepų, Juškaičių.

 

       „Žibulių-Ilgižių“ dvaro (dabar – Raseinių savivaldybė) kambariai tušti, nes visus baldus išvežė raudonarmiečiai, o kiti vertingi paveikslai išvežti į Varšuvą... Iš Pakeršnojo dvaro beveik visus geresnius baldus išvežę raudonarmiečiai, ir daugiau nieko nerasta“, – šis dailininkų E. Lurjės ir P. Mikolajūno 1940 m. rugsėjo 26 d. rašytas pranešimas – tik vienas iš daugelio panašių to meto dokumentų apie dvarų plėšimą.

        Iš kito archyvo nuorašo skaitome: „1940m. Kultūros Paminklų Apsaugos įstaiga Kėdainių apskr. Miteniškių, Vilainių, Aristavos ir Lančiūnavos dvarų suregistruotus ir į valstybinę apsaugą paimtus kultūros ir meno paminklus buvo nuvežusi į Apytalaukio dvarą. […] Daiktai buvo saugomi ir laikomi tvarkingai. Tik 6 stilinės kėdes, 2 fotelius ir 1 sofą per prievartą paėmė Kėdainių LKP(b) Apskrities komiteto partiniam komitetui. O karui per Lietuvą praėjus, dalis daiktų karo metu žuvo – sudegė, daugelį dingusių daiktų paėmė vokiečių kariuomenės kareiviai…“. Dalis jų išlikusio turto yra saugoma bei eksponuojama Kėdainių krašto muziejuje. Tai – kolekcijos ir pavieniai eksponatai, daugiausia iš Apytalaukio, Aristavos, E.Totlebeno ir Lančiūnavos dvarų, kurie čia pateko per dvarų ir jų turto nacionalizaciją, atnešti pavienių asmenų..

      Paulius Galaunė tvirtino, jog 1940 metais registruojant kultūros ir meno turtus dvaruose, kai kurios kolekcijos jau buvo „praretėjusios“. Kultūros vertybės buvo grobiamos, naikinamos ir išvežamos į užsienį. Kultūros paminklų apsaugos įstaiga kontroliavo prekybą meno vertybėmis, išdavinėjo leidimus išvežamoms į užsienį kultūros vertybėms, vykdavo į muitines. Tauragės muitinėje lankantis J.Bagzonui iš repatrijuojančių į Vokietiją buvo sulaikytos vertingos kultūros vertybės: Biblija, medinė ornamentuota taca (padėklas), senos ikonos, porcelianiniai indai. Šios vertybės buvo perduotos Vytauto Didžiojo muziejui. Vokiečių okupacijos metais Kultūros paminklų apsaugos įstaiga toliau tęsė kultūros vertybių registravimo darbą, lankėsi ir jau registruotuose dvaruose. 1942 m. sausio 9 d. lankytasi Sungailiškių dvare, pažymima, kad prieš metus registruotos vertybės išlikusios, tik kiek apgadinta vaikų, čia apgyvendintų bolševikų, žymioji sofa.

        R. Petriko darbe (kelių autorių surinktoje medžiagoje „Iš Žemaitijos dvarų istorijos“) yra pateikta apžvalga dvarų, iš kurių dalis turto 1940–1941 m. pateko į Žemaičių muziejų „Alka“, sąrašas. Jis itin įdomus tuo, kad mums primena ne tik iki šiol dar neblogai išlikusius Žemaitijos dvarus, jų buvusius šeimininkus, bet ir tai, ką laikas jau suspėjo ištrinti iš žmonių atminties. Šis sąrašas padeda muziejininkystės, menotyros specialistams sėkmingiau eiti ir 1940 metais nacionalizuotuose Žemaitijos dvaruose buvusių meno vertybių paieškų keliu.

      1940 m. rugpjūčio pabaigoje Švietimo komisariatas įgaliojo „Alkos“ muziejaus vedėją P. Genį, apskrities viršininką K. Sideravičių, apskrities gydytoją J. Mikulskį surašyti ir paimti apsaugon kultūros ir meno turtą iš Telšių, Kretingos ir Tauragės apskričių. Su šiais asmenimis dar važinėjo dailininkai V. Kairiūkštis, A. Vaitkus, keletas kitų žmonių. Vietų (t. y. dvarų), kurias reikėjo aplankyti, buvo daug – vien Telšių apskrityje dvarų būta virš šimto, o galimybių ir laiko šitam įvykdyti trūko. (...)“.

      Iš minėtų sąrašų matyti, kad ano meto Švietimo komisariato įgalioti asmenys 1940 m. aplankė 37 dvarus trijose žemaitiškose apskrityse. Nustatyta, kad muziejuje papildomai dar saugoma ir iš Dirkstelių bei Renavo dvarų atvežti įvairūs daiktai (dokumentai, knygos). Anot R. Petriko, nėra aišku, kokiomis aplinkybėmis jie pateko į muziejų. R. Petriko sudarytame sąraše minimi 39 dvarai, anuo metu priklausę keturioms apskritims. Iš aktų matyti, kad į Žemaičių muziejų „Alka“ iš skirtingų dvarų 1940 m. buvo atvežtas skirtingas skaičius vertybių. R. Petrikas nurodo, kad „(...) iš Kentralių dvaro paimta tik viena knyga, iš Žlibinų ir Zdoniškės dvarų – po vieną paveikslą, o iš Platelių parvežtus daiktus reikia skaičiuoti šimtais, kur dar apie 10 000 vienetų dokumentų archyvas!“

R. Petriko sudarytame sąraše dvarai sugrupuoti pagal tarpukario Lietuvos administracinį suskirstymą, skliausteliuose nurodoma ir dabartinė teritorinė priklausomybė. Dvarų savininkai (valdytojai) nurodyti remiantis turto nusavinimo aktais bei kvitais, o taip pat knygoje „Lietuvos TSR Valstybinės žemės ūkio komisijos protokolai 1940 m.“ pateiktais duomenimis. Tuo atveju, kai viename ir kitame šaltinyje savininkai (valdytojai) nurodomi skirtingi, sąraše pateikiamos abi pavardės.

        1971 m. Vilniuje, „Minties“ leidyklos spaudai parengtoje knygelėje „Telšių kraštotyros muziejus“ yra aptaręs Vitas Valatka. Iš jo darbo matyti, kad ne visos kultūros vertybės, kurias aplankytuose Žemaitijos dvaruose surašė Švietimo komisariato įgalioti asmenys, tada buvo suvežti į Žemaičių muziejų „Alka“. Dalis jų po surašymo pateko ir į kitus Lietuvos muziejus. V. Valatka nurodo, kad 1940–1941 m. į „Alką“ buvo atvežta apie 1 tūkst. vnt. paveikslų, baldų, indų, nemažai kitų meno kūrinių.

        V.K.Jonyno vadovaujama komisija nustatė, kad nuo „išvaduotojų“ labai nukentėjo Kėdainių apskrities dvarai. Antai iš Terespolio, Juodkiškių dvarų buvo išvežta daugybė vertingiausių baldų. Iš Metiniškių dvaro – Karelijos beržų bibliotekos baldai su visomis knygomis. Baldai, vertingos knygos, paveikslai, skulptūros ir kitos kultūros vertybės buvo išvežtos iš Rietavo, Vilkėnų, Pakirkšnovio, Šventupio, Trempinių ir kitų dvarų. Kultūros vertybių saugotojai V.K.Jonynas ir P.Galaunė aprašė net 21 nusiaubtą dvarą.         Tuo tarpu į Palangos, Kretingos, Raudondvario ir daugybę kitų dvarų komisijos nariai net nebuvo įleisti, nepaisant LSSR vyriausybės leidimų.

 

      1940 metais Rokiškio dvaro savininkams Pšezdzieckiams išvykus iš Lietuvos, iškilo grėsmė dvare likusioms meno vertybėms. Jomis pradėjo rūpintis Petras Bliūdžius ir miesto burmistras Vladas Paukšta. Švietimo komisariatas leido perkelti į dvaro rūmus kraštotyros muziejų. Be to, muziejaus vedėjui P.Bliūdžiui pavesta surinkti kultūros vertybes, esančias visuose Rokiškio apskrities nacionalizuotuose dvaruose, ir suvežti jas į muziejų. Tokiu būdu iš visų šių meno vertybių tikėtasi sukurti didelį Rytų Lietuvos kultūros muziejų. Miesto burmistras Vladas Paukšta muziejui paskyrė 16 buvusio dvaro kambarių. Buvo pradėta rengti naują ekspoziciją. Tačiau, dar nespėjus jos užbaigti, atvyko Raudonosios armijos atstovai ir pareikalavo dvaro rūmus laikinai perduoti jiems. Muziejui vis dėlto pavyko išsiderėti 11 kambarių ir, viską sutvarkius, 1940 m. rugsėjo 15 d. atidaryti ekspozicijas.

       1940 m. gruodžio 13 d. Rokiškio dvare įsikūrė Raudonosios armijos pulkas, kurio vadai visai nesiskaitė su muziejaus vedėju P.Bliūdžiumi bei jo pastangomis išsaugoti sukauptas neįkainojamas meno vertybes. Į P.Bliūdžiaus ir vietos valdžios pastabas dėl muziejaus eksponatų apsaugos komisaras J.Zacharovskis rašo: „Vienoje pastato dalyje yra kareiviai, klubas ir skaitykla. Pusę pastato užima eksponatai. Susidarė tarsi koks muziejus, nors daug eksponatų nevertingų. Pavyzdžiui, grafo Pšezdzieckio su šeima, jo giminių portretai užima daug vietos, bet neturi jokios meninės vertės“.

        Apžvelgėme tik keliolikos dvarų „tuštėjimą“. Jeigu LSSR vyriausybė nedrįso net bandyti sutramdyti okupantų savivalę ir plėšimą, tai Lietuvos patriotai kultūrininkai nepaprastai sielojosi dėl tokio „Lietuvos kultūros saugotojų ir globėjų“ elgesio ir bandė bent jau sudrausti raudonuosius įsiveržėlius. Jau vien todėl tokie žmonės kaip V.K.Jonynas, P.Galaunė, V.Landsbergis-Žemkalnis, I.Šeinius ir daugybė kitų Lietuvos šviesuolių nusipelnė giliausios pagarbos.