Ilguvos dvaras

Pagal: dvylikakedziu.lt

(dvaras, kurio baldus apčiuopėme)

 

       Dvarvietė yra įsikūrusi Nykos upės santakoje su Nemunu.  Pirmąkart Panykių dvarelis minimas 1583 metais, nors dar 1559 m. revizorius Grigalius Valavičius surašė šiose apylinkėse gyvenusius žmones.  Tai buvo karališkasis dvaras, neturėjęs čia nuolat gyvenančių jo atstovų. Minėtais metais Raseinių teisme buvo sprendžiamas ginčas tarp Panykių dvaro valdytojo Andriaus Kosovo. Kitas senas dokumentas, išlikęs iki mūsų dienų – 1597 m. Panykių dvaro apyrašas, iš kurio galima spėti, kad rūmai stovėjo kitoje vietoje.

       Yra sunkiai pagrindžiamų duomenų (taip mano lenkų geneologai), kad Ilguvos apylinkes dar apie 1620 m. nusipirko Žemaičių vyskupystės prelatas, Veliuonos klebonas Liudvikas Talko-Grincevičius, kuris 1625-1626 m. pastatė ir dvarelį, ir bažnyčią. Neaišku, ar tai buvo ir kituose šaltiniuose minimas Vilniaus dominikonų vienuolis Liudvikas Grincevičius. Jis pirmiausia įkūrė kelis kaimus: dešiniajame Nemuno krante – Rukšionis su dvaru, o kairiajame – Tvirbutus ir Misiūnus su Ilguvos dvaru. Dvaro savininkas gyveno Žemaitijoje ir Ilguvoje apsilankydavo tik retkarčiais vasaros metu. Dar būdamas gyvas valdas perleido savo broliui, Upytės seniūmui, Pranciškui, kuris zanavykų žemėje apsistojo iki gyvenimo pabaigos.  Vėliau dvaras atiteko jo sūnui, LDK rūmų tvarkytojui Jonui Talko-Grincevičiui.

        Apie Talko-Grincevičius daug ką pavyko sužinoti iš vieno jų giminės atstovo Jono Grincevičiaus užrašų, visai atsitiktinai aptiktų jo brolio vaiko, mokslininko Julijono Grincevičiaus. Pasirodo, kad LDK rūmų tvarkytojas Jonas Talko-Grincevičius buvo kruopštus visokių dokumentų, užrašų, prisiminimų kolekcionierius. Tiesa, kai kurios dokumentų vietos jau buvo sunkiai įskaitomos. Jis 1769 m. užrašė savo giminės istoriją ir nupaišė giminės medį. Grincevičių istoriją pradėjo Kęstučio laikais ir daugiausia rėmėsi legendomis. Geriausiai nušviesti XVII – XVIII a. įvykiai. Paaiškėjo, kad LDK didysis kunigaikštis Kęstutis leido šiai giminei įsikurti netoli Aukštadvario, prie Vilkokšnio ežero (apie 7-9 km į pietus nuo dvaro). Toji vietovė turėjo Talkų tvirtovės pavadinimą, kuris prigijo ir visai giminei. Talko susilaukė dviejų sūnų ir vieną pavadino savo vardu, o kitą – Grynko; jiems padalino žemes. Talko numirė bevaikis, todėl Grynko savo sūnui davė mirusio brolio vardą. Nuo tada visi palikuonys turėjo dviejų dėmenų pavardę. Jie dalyvavo Jogailos ir Vytauto žygiuose į  Smolenską ir kitas slavų žemes. Vieno žygio metu du broliai apsistojo labai gražiame Ilgovo dvare prie Smolensko ir atrodo, kad netrumpai ten gyveno. Tuomet jų pavardė prailgėjo iki trijų žodžių. Apie 1660 m. (tuo metu rusai nusiaubė Smolensko ir Breslaujos apylinkes) didikai grįžo į Lietuvą. Julijonas Grincevičius – Talko dėdės užrašus papildė kitais dokumentais (naujausias iš jų datuotas 1833 m.) ir XIX a. pabaigoje, gyvendamas Rusijos rytuose, naujai perrašė ir išspausdino atskirą straipsnį, kurį XXI a. pradžioje išstudijavo lenkų bajorų istorijos tyrinėtojas Czesław Malewski.

        Beveik visuose leidiniuose tiražuojama, kad XVIII a. pirmojoje pusėje dvarą valdė broliai Skirmuntai, vėliau A. Prialgauskas (Przyałgowski),  kuris labai prasiskolino ir turėjo parduoti valdą. Literatūroje nurodoma tik šio žmogaus vardo pirmoji raidė. Tikriausiai čia minimas Andrius Prialgauskas, kuris buvo Talko – Grincevičių pažįstamas: nuo 1742 m. ėjo Breslaujos stalininko pareigas. 1748 m. aukštas pareigas Lietuvoje užėmė ir jo giminaitis Antanas Prialgauskas – Ariogalos vietininkas ir Lietuvos iždo tribunolo patronas. Tuomet Talko-Grincevičiai tikrai pasinaudojo šia proga ir įsigijo (o gal atsiėmė dvarą). Labiau tikėtina, kad ir Skirmuntai, ir Prialgauskai tik administravo šį dvarą ar jo dalį ir nebuvo perėmę visų nuosavybės teisių, kurias išsaugojo Talko-Grincevičiai.

        1758 metais dvarą su keliais gretimais palivarkais nusipirko gudų dvarininkų atstovas, Veliuonos klebonas Viktorinas Talko-Grincevičius- Ilgauskas. Mėginant atsekti geneologinio medžio šakas pavyko sužinoti, kad jo proseneliu buvo Paulius (vienas iš tų, kuris grįžo iš Smolensko krašto), seneliu – Juozas (mirė per 1710 m. marą), tėvu Jonas (mirė 37 metų amžiaus), o broliais – Juozas, Pranciškus ir Stanislovas. Ir iš kitų dokumentų yra žinoma, kad jo senelis Juozas buvo įsikūręs Raudonės dvare pas Kazimierą Krišpiną Kiršenšteiną. Taigi, šis žmogus iš giminės labiausiai „priartėjo“ prie Ilguvos. Viktorino tėvas Jonas mokėjo lotynų, vokiečių kalbas ir buvo pakviestas tarnauti Kuršo valdovui, vėliau Sapiegoms, tačiau numirė pačiame jėgų žydėjime. Štai šioje vietoje pradeda sutapti skirtingų tyrinėtojų pateikiami duomenys. Vadinasi, Jonas Talko-Grincevičius tikrai valdė Ilguvą. Anksti be tėvo likusį Viktoriną dėdė Rapolas atidavė mokytis į Vilniaus kunigų seminariją. Ją baigęs tarnavo auditoriumi Vilniaus vyskupystėje, prelatu Žemaičių vyskupystėje, Veliuonos ir Alytaus klebonu.  Turėjo dar kelis dvarus ties Krosna ir Simnu.

         Grincevičiai nuo XVIII a. pabaigos dar valdė didelį Gereišų (Giereysze) dvarą Breslaujos apylinkėse. Viktorinas Grincevičius Ilguvoje reziduodavo tik vasarą – mediniame pastate žiemą buvo šalta. Kartais jis apsistodavo Ilguvos dvaro palivarkuose Tvirbūtuose, Misiūnuose ir dešiniajame Nemuno krante buvusiuose Riukšionyse, Goniūnuose, Marapolėje. 1765 m. (J. Totoraičio duomenimis – 1766) buvo pastatyta medinė, 23 m ilgio ir 12 m pločio bažnyčia, skirta, turbūt, dvarininkams, kurią 1813 m. sudegino žaibas.  Į naująją bažnyčią, 1814 m. suręstą iš medžio, buvo perkelti visi trys varpai: didysis ir du mažieji; pastaruosius už savo pinigus buvo nupirkęs kunigas ir dvarininkas Viktorinas Grincevičius – Ilgauskas. Iš 1768 m. dokumentų matyti, kad dvaro teritorijoje stovėjo ir koplyčia, į kurią prasčiokų neįleisdavo.

        Viktoras neilgai valdė Ilguvą ir ją pardavė savo brolio Pranciškaus, kuriam atiteko vienas Tyzenhauzo dvaras,  sūnui Jonui Grincevičiui, gimusiam 1750 m. Mediniai dvaro rūmai 1790 m. buvo paremontuoti ir maumedžių sienojai apkalti pušinėmis lentomis. Šiems darbams vadovavo  karaliaus Stanislovo Augusto dvaro šambelionas (lenkiškai “szambelan” – rūmų tvarkytojas) Jono Grincevičius.

        Jo turtinę padėtį 1770 m. dar labiau sustiprino vedybos su Plokščių dvarininko Karpio dukra Kristina, gimusia 1750 m.  Manoma, kad Karpiai į Lietuvą atvyko apie 1520 m. drauge su karaliene Bona Sforca. Šioje palydoje buvo ir malūnininkas del Carpio, kuris dovanų gavo Plokščių dvarą. Jaunoji giminės atžala jau  buvo pakankamai įtakinga. Naujasis dvarininkas Jonas Grincevičius dar nupirko dalį Panykių plotų; šventasis miškelis buvo vadinamas pagonims reikšmingu  Ilgių vardu, kuris vėliau prigijo ir visai dvarvietei. Tai jau antroji Ilgauskų pavardės kilmės versija. Rašantieji apie Ilguvą, teigia, kad 1806 m. turtus paveldėjo jo sūnus Julijonas (1800 – 1861).  Deja, tai turėjo nutikti 1807 m.- tada keliaudamas į Varšuvoje vykusį Lenkijos kunigaikštystės seimą posėdį mirė Marijampolės apskrities delegatas Jonas Grincevičius.  1814 m. sudegusios bažnyčios vietoje pastatė kitą; šventorius virto Grincevičių laidojimo vieta. Trečiajame dešimtmetyje Julijonas vedė Oną Mondvydaitę ir susilaukė trijų sūnų bei trijų dukterų. 1836 – 1839 m. kunigu buvo švietėjas Antanas Tatarė, kuris čia lankėsi ir vėliau, būdamas Lukšių vikaru.

          Šiuo dvaru gėrėjosi ir XIX a. 6- ame dešimtmetyje lankęsis lenkų keliautojas A. Polujanskis, kuris rašė, kad nuo didžiulės verandos, apaugusios medžių “vainiku”, puikiai matėsi gražuolis Nemuno slėnis. Jam teko bendrauti su tuometiniu dvarininku Julijonu. Tokį pat vardą turėjo ir kitas šios giminės atstovas, gretimame Riukšionių palivarke, priklausiusiame Ilguvos dvarui, gimęs Julijonas Talko-Grincevičius (1850 – 1935), tapęs medicinos mokslų daktaru, garsiu antropologu ir archeologu. Po senojo Julijono mirties 1861 metais Ilguvą paveldėjo jo sūnus Henrikas (g. 1829 m.). Kadangi pastarasis ir jo brolis Polikarpas (1828 – 1864) įsitraukė į 1863 m. sukilimą, tai buvo suimti ir ištremti į Tobolsko guberniją. Po penkerių metų iš tremties grįžo tik Henrikas, kuris atgaivino apleista ūkį ir šiek tiek perstatė dvaro rūmus. Henrikas 1840 buvo metais vedęs Oną Aliną Rimkevičiūtę, kuri giminių nebuvo mylima dėl menko turto ir bajoriško kilmės neturėjimo, susilaukė trijų dukterų: Onos (g. 1860 m.), Vandos ir Henrikos. Tiesa, beveik visi Rimkevičiai buvo įgiję gerą išsilavinimą. Dvarininkės Onos Alinos brolis Bronislovas Rimkevičius, pasaulinio garso inžinierius, mokėjo trylika kalbų ir ilgiausiai gyveno Brazilijoje. Ten tiesė geležinkelius, statė uostus, o už darbą vietos valdžia jam atsilygindavo egzotiškomis salomis, kuriose augo brandaus amžiaus raudonmedžiai. Mirė jis 1907 m. Londone; ten ir palaidotas. 

    Ši giminė Ilguvos dvare šeimininkavo iki XIX a. pabaigos, kai 1895 metais dvarininkaitė Ona Grincevičiūtė ištekėjo už garsaus lenkų kompozitoriaus ir smuikininko, Varšuvos filharmonijos direktoriaus, Varšuvos Didžiojo operos teatro pirmuoju dirigento Emilio Mlynarskio (1870-1935).  Santuoką įregistravo Ilguvos miestelio bažnyčios knygoje ir dvare pasiliko gyventi trejus metus; tiesa poilsį derino su darbu Odesos konservatorijoje. Po to išvyko į Varšuvą, o Ilguvon atvykdavo laisvesniu laiku, dažniausiai per atostogas. Pats kompozitorius  su žmona Ona “Lietuvos Šveicarijoje” (taip jis vadino Ilguvą) pastoviau gyveno 1905 – 1914 m. Čia jis sukūrė simfoniją F-dur, operą “Vasaros naktis”, keletą kūrinėlių fortepijonui ir smuikui bei dainelių. Šioje šeimoje gimė trys dukterys:Anelija, Vanda,  Ona ir sūnūs Bronislovas bei Feliksas.  Ona ir Emilis Mlynarskis buvo paskutinieji Ilguvos dvaro savininkai.

        Ilguva tuomet tapo mėgstama muzikų susibūrimo vieta. Pats dvarininkas E. Mlynarskis  buvo gimęs Kybartuose ir todėl simpatizavo lietuviams, kurie mielai lankėsi Ilguvoje. Mlynarskis buvo mecenatas – gabiuosius skatindavo materialiai, nesitikėdamas tiesioginio pelno. Jo garsiausia paremta asmenybė – dailininkas M.K. Čiurlionis. Beje, dvarininkas tapo Stasio Šimkaus ir Beatričės Grincevičiūtės studijų rėmėju. B. Grincevičiūtė gimė 1911 m. Vilkaviškio rajone. Dainininkės tėvas Andrius Grincevičius (1874 – 1917) yra kilęs iš tos giminės atšakos, kuri prieš kelis šimtmečius įsikūrė ir paplito Smolensko bei Ukrainos žemėse, o motina – Vanda Grincevičiūtė (1878 – 1847) buvo Onos Grincevičiūtės – Mlynarskos sesuo.  Dainininkė, Ilguvoje gyvenusi neramiais 1918 – 1921 metais,  prisimena: "Namuose kabėjo giminės portretai. Iš Karpių kilusios senelės portretas kabėjo virš durų, einant iš valgomojo į saloną. Vaikus kartais pagąsdindavo, kad senelė kartais mirkčioja. Į Ilguvą iš Kauno atvažiuodavo universiteto literatūros lektorius Juozas Albinas Herbačiauskas su žmona. Svečias sakydavęs, kad čia, mūsų namuose, esąs gerų dvasių pasaulis, čia visos dvasios geros, net toji senelė". Menei prašmatnumo suteikė iš žydrų olandiškų koklių sumūrytos krosnys, brangaus medžio parketas. Palubėje kabojo masyvus krištolinis sietynas. Prie fortepijono (po kuriuo lindėjo mažametė Beatričė ir gėrėjosi muzika) sėdėjo ne viena garsenybė. Beje, dvare būta dviejų fortepijonų, bet nustatyti antrojo buvimo vietos nepavyko. Kiti klausytojai įsitaisydavo Liudviko XVI stiliaus balduose. O rytais, geriant itališką kavą, raštuotus Damasko šilko sienų apmušalus apšviesdavo iš panemunės besišypsanti saulė.  Rūmuose būta ir didžiulės bibliotekos, kurioje vien E. Mlynarskis sukaupė apie tūkstantį knygų. Didžiulė patalpa buvo skirta prausyklai, kurioje stovėjo didžiuliai metaliniai katilai, iškelti ant pakurų. Ant virvės kabojo padžiauti skalbiniai. Iškrakmolintą patalynę ir rūbus vietiniai samdiniai vaizdžiai vadino lašiniais – jie kvepėjo švara ir jaukumu.

      Ant menės sienos  ekspresija spindėjo didelis pailgas paveikslas “Krokuvos vestuvės”, kurį nutapė Antonijus Piotrovas. Yra išlikusi šio kūrinio nuotrauka. Anot J. Totoraičio ant kažkurios dvaro sienos kabojo nežinomo dailininko paveikslas, vaizduojantis vietos milžiną Ilgį. Manau, kad šiuo tvirtinimu reikia tikėti, nes istorikas pats ne kartą lankėsi dvare. J. Totoraitis rašo: “Kad susirinkę pavaldiniai geriau jį girdėtų, mėgdavęs įsilipti į medį, atsisėsti ant jų šakų ir kalbėti miniai. Kai rankos siekdavusios medžio viršūnę, kojos būdavusios žemėje”. Paveiksle Ilgys buvo vaizduojamas su žalumynų vainikais ant galvos ir dešinėje rankoje belaikąs išrautą eglę. Panašus drevėtas ąžuolas dar augo tarpukariu. Beatričės minimi giminės portretai kabojo valgomajame. E. Andriolis prisimena, kad čia tapė net 1863 m. sukilimo metu ir, sprukdamas juos paliko. Be abejo, kad dvare turėjo būti ir jo tėvo darbų. Juk jis tuoj po Napoleonmečio čia tapė paveikslus Ilguvos bažnyčioje. Sunku patikėti, kad gyvendamas dvare, nepaliktų jam savo darbų. Yra užuominų, kad rėmėjui E. Mlynarskiui darbais atsidėkojo ir M.K. Čiurlionis. Lenkų kompozitorius, Pirmojo pasaulino karo metais traukdamasis iš dvaro, dalį turto ir paveikslų paliko Kiduliuose ...  Minimas ir marijonas vienuolis, kuris čia tapė XVIII a. pab. – XIX a. pradžioje.

        XIX a. II pusėje – XX a. pr. dvare ilsėjosi dailininkai Ferninandas Ruščicas, Elvyras Andriolis ir jo duktė Vaclova, dramaturgas Stefanas Žeromskis, muzikavo smuikininkas Polis Kochanskis, kompozitoriai Romanas Statkovskis ir  Karolis Pšimanovkis, pianistas, mecenatas ir būsimas politikas Ignacijus Paderevskis, kompozitorius ir pianistas Vladislavas Želenskis, dirigentas Gžegožas Fitelbergas, lietuvių kompozitorius Stasys Šimkus, kunigas, profesorius, keliautojas Justinas Bonaventūra Pranaitis, teologijos mokslų daktaras, kunigas Antanas Civinskas. Dvare mokytoja dirbo išsilavinusi moteris, dailininko E. Andriolio sesuo.  Beje, bažnytėlėje kabo Pranciškaus Andriolio paveikslas „Madona su kūdikiu“, nutapytas 1814 m.  1898 m. publicistė ir keliautoja, poeto P. Vaičaičio draugė, Julija Pranaitytė sutarė su šeimininkais, kad ligonį atveš pasigydyti į Ilguvą. Deja, poetas jau negalėjo pakelti kelionės. Kunigas A. Civinskas  entuziastingai rašė: „Priplaukęs prie garlaivio luotelis perkels tave į Ilguvos pakrantę. Nemuno krantas labai čia aukštas, tikras kalnas, o ant jo viršaus pati Ilguva. Palikęs luotelį, lipk aukštyn, o kad gerai palypėsi, sustok pasilsėti ir atsisuk atgal! Ką matai? Jei ne dangus, ką pridengdamas aplink Lietuvą, sulaikąs matymą, visas svietas būtų po tavo kojomis. O ir dabar nemenkai ką matai“.

     Pirmojo pasaulinio karo išvakarėse dvarui priklausė 400 ha žemės ir 300 ha miško (kitais duomenimis – miško turėta dukart mažiau). Po žemės reformos Grincevičiams tebuvo palikta 80 ha žemės; Misiūnų palivarką 1925 m. įsigijo iš Žemaitijos bajorų kilusi Emilija Bytautaitė – Šilingienė. Tiesa, Šilingai reguliariai čia gyveno tik 1938 – 1940 m.

   1923 m. dvare ir bažnytkaimyje gyveno 122 žmonės; stovėjo 32 namai. Tarpukario garsiausias svečias - dvarininkų žentas, pasaulinio garso pianistas Artūras Rubinšteinas (1887 – 1982), kuris 1932 m.  „iš pirmojo meilės žvilgsnio“ susituokė su Anelija Mlynarska  (1911 – 2002).  Tiesa, iki tol Anelija buvo ištekėjusi už kito garsaus pianisto Mieczyslaw Munz, net trejus metus gyveno JAV, bet išsiskyrė ne tik su vyru, bet ir baleto studijomis. 1939 m. sutuoktiniai Rubinšteinai pasitraukė į JAV, nes okupuotoje Lenkijoje tapo nesaugu. Beje, dvarininkaičių  prestižas smuko ir Lenkijoje, nes mirė valstybės vadovas J. Pilsudskis, kurio giminaitis 1881 m. vedęs Stanislavą Grincevičiūtę.  Dvarininkai taip pat giminiavosi ir su poeto Tomo Zano palikuonimis. Tarpukariu taip pat viešėjo dailininkas Kazys Šimonis, istorikas Jonas Totoraitis, kitame Nemuno krante gimęs rašytojas Petras Cvirka.  Ilgam laikui Ilguvoje „sustojo“ ir 1962 m. buvo palaidotas  (tiksliau – jis buvo perlaidotas jau Nepriklausomoje Lietuvoje, 1999 m.) tarpukario Lietuvos politikas Stasys Šilingas. Šalia ilsisi knygnešys, varpininkas Jonas Kriaučiūnas (1864 – 1941).

       Tarpukaryje dvare vyravusią atmosfera neblogai perteikia A. Rubinšteinas „Iš namo, kuris stovėjo kalvos viršūnėje, atsivėrė nuostabus gražuolio Nemuno vaizdas. Mes per upę persikėlėm valtimi. Užkopę ant kalvos įėjome į kuklų senamadišką pastatą, kuris dvelkė nuostabia šiluma. Man ypač patiko didelis muzikos kambarys. Jame jaučiausi taip, tarytum sienos būtų "spinduliavę" tą muziką, kuri jame per metų metus buvo grojama. Valgomasis man priminė panašų kambarį Tymošovkoje - mano bičiulio kompozitoriaus K. Šimanovskio dvare. Tiek čia, tiek ten ant sienų kabėjo patamsėję protėvių portretai. Ypač įspūdinga buvo didžiulė virtuvė, kurios sienas puošė daugybė varinių keptuvių, pakabintų lyg decrescendo tvarka - nuo didžiulės iki visai mažos. Iš viso jų buvo ne mažiau kaip 20. Kiek kartų buvau girdėjęs Nelę pasakojant apie šią kolekciją! Dvaro valdytojas Henrikas Grincevičius - Nelės dėdė - mane vedžiojo po visą ūkį, rodė galvijus, svirnus, klojimus. Bet, tiesą pasakius, gražiausi dvare man buvo didžiuliai kaštonai aplink gyvenamuosius pastatus. Dvi dienas čia buvau lepinamas kaip karalius“.  

        Po E. Mlynarskio mirtes dvaras atiteko žmonos sesers vyrui Henrikui, gimusiam 1901 m. 1940 m. sovietų valdžia dvarą nacionalizavo ir jame įrengė senelių prieglaudą. 1941 m. birželio mėnesį komunistai  į Rusiją ištrėmė dvare šeimininkavusius Kristiną (g. 1918 m.) ir Stanislavą  (g. 1915 m.) Grincevičius (dainininkės seserį ir brolį).  Stanislovas, būdamas neregiu, tikrai negalėjo būti “liaudies priešu” – pakenkė dvarininkiška kilmė. Į tą patį čekistų sunkvežimį buvo įlaipinti ne tik Grincevičiai, bet ir buvęs teisingumo ministras S. Šilingas, kuris slapstėsi Ilguvai priklausiusiame Misiūnų palivarke.  Emilija Šilingienė ir jos duktė Raminta atsidūrė Altajaus krašte. Dvarininkė, globojama Kristinos Grincevičiūtės mirė 1943, o Raminta – 1944 m. Prieš pat mirtį Raminta yra sakiusi: „Kai grįšit į Ilguvą, nueikit į kapus prie to ąžuolo ir pagalvokit, kad ir aš čia“.

Dvarininkaitis, Lenkijos kariuomenės karininkas, Bronislovas Mlynarskis, vedęs pasaulinio garso aktorę Doris Kenyon,  1974 m. Londone išleido prisiminimus apie tremtį. Tremtį Irkutske pergyveno brolis, kurio duktė Tatjana palaiko artimus ryšius su Lietuva – yra Lietuvos garbės konsulė Rusijoje. Dvaro turtai buvo išgrobstyti. Vis tik Kriūkų krašto muziejuje galima pamatyti kai kuriuos Ilguvos dvaro baldus.

         Pokario metais ūkinėse patalpose įkūrė psichoneurologinį pensionatą; centriniuose rūmuose neilgai gyveno čia dirbę medikai. Po to pastatas liko merdėti: užkalė langines, užrakintas duris.  Kurį laiką rūsiuose laikė karstus, skirtus pensionato gyventojams ... Kitos patalpos irgi buvo virtusios smulkaus inventoriaus sandėliais. Beje, pensionate 1960 m. mirė Lietuvos kariuomenės generolas Motiejus Pečiulionis, vienintelis Lietuvoje apdovanotas trimis Vyčio kryžiaus ordinais.

        Iš maumedžių  suręstas pastatas (labai retas variantas Lietuvos dvarų architektūroje), atgręžtas į Nemuną, stūkso ant aukšto 80 m aukščio skardžio. Keturios mūrinės kolonos laiko trikampį frontoną (su nedideliu keturkampiu langu), priskiriamą liaudiškajam klasicizmui. Apatinė kolonų dalis – keturkampės, o didžioji viršutinė dalis – apvalios. Link pakrantės veda platūs, grubaus darbo akmeniniai laiptai. Vakarinėje pusėje esanti veranda yra uždaro tipo su keturiais simetriškai išdėstytais langais ir durimis tarp jų (fasadinėje pusėje). Verandos frontonėlis  paįvairintas liaudišku ažūru.

          Dar išliko dviaukštis ir vienaukštis mūriniai kumetynai, baltai nudažyta oficina, kluonas originaliai sutvirtintais kampais, arklidė, vyno rūsys ir kitokių pastatų. Žemiau panemunėje – buvusi smuklė. Parke yra išlikusių alėjų.