Kidulių dvaras 

Pagal: dvylikakeziu.lt 

 

        Rašytiniuose šaltiniuose Kiduliai pirmą kartą paminėti 1559 m. Mstiborgo  seniūno Grigaliaus Valavičiaus Lietuvos girių aprašyme jis vadinamas „jurbarkiniu karališkuoju kaimu Kiduliais“ , t.y.  karališkasis kaimas, priklausantis Jurbarko dvarui. 10 Kidulių ūkininkų tuo metu turėjo saugoti aplink žaliuojančias girias – didikų medžioklės plotus. 1583 m. pirmąkart paminimas ir Kidulių dvaro pavadinimas. Savininkas Jonas Lenartavičius (dar kartais įvardijamas ir pavarde Ulonas) 1584 m. valdą pardavė iš kaimynystės Prūsijoje atsikėlusiam pirkliui bei LDK iždininkui Krišpinui Kiršenšteinui. Žinoma, kad 1636 m. dvare jau stovėjo medinė koplyčia; to amžiaus pabaigoje, iš jos iškėlus katalikų palaikus, buvo perduota evangelikams liuteronams. Manoma, kad dvaro centras susiformavo toje vietoje, kurioje stovėjo lietuvių pilis. Kidulių dvaras paminėtas ir 1643 metų Naumiesčio magdeburginėje privilegijoje – tuomet iš jo buvo paimti du valakui miestui vystytis. Dvarvietės plėtimąsi ribojo ir Vinkšnupio upelis. Seniausiuose dokumentuose minimas ir Kregždantės upelis.

         K. Kiršenšteinas gretimame Kaimelio dvare pastatė mūrinę koplyčią, kuri iki 1694 m. buvo konsekruota; iki tol Kidulių dvare stovėjusios katalikiškos koplyčios veikla apmirė ar visai nutrūko. Vienas iš Kiršenšteinų - Jonas Jeronimas Kiršenšteinas - 1695 metais tapo Žemaičių vyskupu ir neretai čia gyveno, nes Kiduliai ir Kaimelis neturėjo nuolatinio kunigo. 1703 m. dokumentuose parašyta, kad kunigas iš Jurbarko atvykdavo kas trečią sekmadienį; deja kartais tam sutrukdydavo Nemuno potvyniai. Vyskupas laikė mišias per švedmetį (vien 1705 m. suteikė daugiau kaip keturis šimtus Sutvirtinimo sakramentų) ir dvare mirė 1708 m. Dvaras perėjo Karpiams; garsiausias iš jų – žemaičių vyskupas Juozapas Mikalojus Karpis taip pat mirė 1739 m. Kiduliuose (nurodoma ir kitos mirties vietos); tačiau literatūroje klaidingai teigiama, kad jis čia ir buvo palaidotas. Maždaug tuo metu, t.y. XVIII a. I pusėje Kidulių dvare rezidavo ir Kidulių seniūnas; seniūniją tuo metu valdė Lietuvos didysis kancleris Mykolas Frederikas Čartoriskis (1696 – 1775) , o nuomojo Itzeliai, Chelkovskiai, J.Sologubas.

 

         XVIII a. 6 - ame dvare gyveno kitas vyskupas Antanas Dominykas Tiškevičius (1692 – 1762). Tik neseniai paaiškėjo, kad Tiškevičiai irgi laiko Kidulius jų valdytu dvaru. Maždaug tuo metu mirė paskutinysis vyriškos lyties Karpis, turėjęs tiesioginę teisę paveldėti dvarą. 1783 metais prie dvaro buvo 5 valstiečių kiemai. Jų duktė Teresė Karpytė ištekėjo už didiko Potockio. 1790 m. bažnytiniuose dokumentuose ji įvardijama kaip Potockienė. Atrodo, kad ji dvarą valdė ir 1807 m., kai šis kraštas dar priklausė Prūsijai.

        Prūsai dvaro laukuose suformavo šešis kaimus ir įkurdino 47 kolonistų šeimas. Maždaug tuo metu aiškiai susiformavo Kidulių, Kaimelio ir Šiaudinės (vakarinė gyvenvietės dalis) ribos. 

        Čia lankėsi ir Prūsijos karalius Fridrichas Vilchelmas III (1770 – 1840) – po Tilžės taikos sudarymo jis didelio pasirinkimo neturėjo (į Kidulius atvykdavo iš savo laikinos rezidencijos Klaipėdoje). Jis iki vidurnakčio sėdėdavo mažame dvaro kambarėlyje prie lango ir nostalgiškai spoksodavo į pasroviui plaukiančius ar Jurbarko uoste stovinčius laivus. Kartais jo gyvenimą paįvairindavo prabangiu keltu atplaukiantis Rusijos caras Aleksandras I; tuomet jie vaikštinėdavo parko alėjomis ir nelinksmai kalbėdavosi. 1812 m. birželį pro Kidulius didingai praėjo Napoleono kariuomenė, o 1813 m. pradžioje jau priešinga kryptimi žygiavo caro armijos generolo leitenanto Piotro Vitgenšteino korpusas.

         Matyt, keliolika metų po karo dvaras neturėjo šeimininko, o nuo 1837 m. ši valda su aplinkiniais kaimais atiteko rusų armijos generolui leitenantui, baronui Jonui fon Ofenbergui (1792 – 1870), dalyvavusiam kare ir už pasižymėjimą 1813 m. Leipcigo mūšyje, apdovanotam ,,aukso šoble”. 1831 m. jis pasižymėjo šturmuojant sukilėlių įtvirtinimus Varšuvoje (už tai gavo deimantais puošta kardą, kabojusį Kiduliuose) ir kitais metais buvo paskirtas leibgvardijos pulko vadu.

          Kidulių senbuviai pasakojo, kad tuomet Kidulių dvaras vėl suklestėjo ir buvo vadinamas pilimi. Ne kartą pas carą priėmimuose dalyvaudavęs ponas sutvarkė parką, visur prisodino gražių, iš tolimesnių kraštų atvežtų gėlių. Jis labai mėgo sodininkauti ir pats prižiūrėjo sodo medžius, net oranžeriją buvo padaręs. Ant aukštesnės parko kalvos augusiame ąžuole įsirengė stebėjimo aikštelę, kurios pėdsakus galima ir šiandien įžiūrėti. Šimtametis parkas ir dabar mena tuos laikus. Iš 1854 metų dokumentų matyti, kad J. Ofenbergo valdos keturgubai – iki 11 tūkstančių margų. Šis dvarininkas iki amžiaus vidurio gerokai perstatė ir pagrindinį gyvenamąjį namą; tuomet iškilo oficina ir pagrindiniai ūkiniai pastatai.

          1882 metais dvaro sodyboje gyveno 144 gyventojai. 1884 m. Ofenbergai pastatė alaus daryklą. Turbūt tuomet buvo įrengta ir rūkykla. Šie lakoniškų formų pastatai buvo „aprengti“ vadinamuoju vokiškuoju raudonų plytų „rūbu“; kai kurių pastatų „raudonumą“ paslėpė tinkas. Dvarvietės statinių kompleksas nutįso daugiau kaip kilometrą.

XX a. pradžioje dvaro ūkvedžiu (špekteriu) dirbo žiaurumu garsėjęs vokietis Ogilvis, kuris vietinius sugrąžino į savotišką baudžiavą. Jis savo kabinete net įsteigė „lazdų“ muziejų. Prisiminimuose rašoma: „Kartą ir jam pačiam teko nukentėti. Jisai pradėjo šnairuoti į vieną dvaro darbininką, bet lauke, kitiems matant, jis jo nedrįso mušti, matyti, bijojo užkabinti, kad pats negautų. Tai jis tą darbininką vieną kartą pasikvietė pas save į kambarį, užsirakino duris ir pradėjo jį mušti. Darbininko būta drąsaus ir tvirto vyro; jis nusitvėrė kėdę ir pradėjo pačiam Ogilviu taisyti galvą ir šonus. Ogilvio žmona, išgirdusi vyro šauksmą, bėginėja apie duris, bet niekaip negalėjo padėti, nes iš vidaus durys buvo užrakintos. Po šių vaisių Ogilvis vos vos liko gyvas, net buvo į Karaliaučiaus ligoninę išvežtas. Nors ši pamoka šiek tiek jį pataisė, bet galutinai neišgydė“.

          1914 m. vasarą dvare apsistojo rusų armijos raiteliai, kurie atliko žvalgybinės ir rezervinės armijos funkcijas. Liudininkas prisiminė: „Bežvalgydami priešą, jie pradėjo puikiausią prekybą. Žvalgydami perjodavo į Vokietijos pusę, kurios pakrašty jau priešo retai tesutikdavo. Jei giliau ir susitikdavo vokiečių raitininkus, juos nuvydavo į gilumą ir čia pradėdavo tuštinti vokiečių krautuves, restoranus, prekių sandėlius ir t. t. Į mūsų pusę veždavo kas tik pakliūdavo: vežimus su arkliais, įvairias drabužių medžiagas, siuvamas mašinas ir t t, žodžiu, visokius daiktus, kokius tik galėjo mūsų pusėje parduoti. Žinoma, iš karto pirkėjų sunku buvo gauti, nes žmonės nelabai norėjo pirkti, nes sakydavo, kad už dienos kitos ateisiąs priešas ir taip pat mūsų pačių daiktus galėsią atimti“. Kariškiai per Nemuno statė net pantominį tiltą. Deja, jį užbaigė ... vokiečiai. Nuo 1915 m. iki karo pabaigos dvare šeimininkavo vokiečiai, kurie ten įsirengė pašarų sandėlį; šienas buvo atiminėjamas iš apylinkių gyventojų. Jie iškastame griovyje nutiesė tų laikų stebuklą – telefono kabelį, jungusį Sudargą – Kidulius – Gelgaudiškį.  Keista, bet dvaras, kuriame šeimininkavo abiejų kariaujančių pusių kariai, beveik nenukentėjo.

 

       1922 metais iš dvaro, kuriam priklausė net 27 pastatai išsikėlė paskutinis kilmingas savininkas Otas Ofenbergui. Dvarui buvo palikta ir taip daug žemės – 300 ha. Po žemės reformos dvarą administravo agronomo išsilavinimą turėjęs Petras Mulevičius, tačiau jis nebuvo dvaro savininku. Pirmąją Antrojo pasaulinio karo dieną prisiminė vienas Kidulių gyventojas: ”Dvaro kiemo rajone sutikome tik dvaro agronomą Valaitį ir zootechniką Pranaitį. Iš čia nuėjome į gyvenamąjį namą, kuriame buvo ir „tarybinio ūkio“ raštinė. Čia, išskyrus sudaužytus Stalino ir Lenino paveikslus, nieko daugiau sužaloto neradome. Viskas buvo tvarkoje ir neliesta. Pavojui visai praėjus, dvare vėl prasidėjo kaip ir normalus gyvenimas. Visi darbininkai dirbo savo įprastąjį darbą. Susirinkus visiems darbininkams paaiškėjo, kad vienas darbininkas, eidamas per dvaro kiemą, besitraukiančiųjų raudonarmiečių buvo iš keliolikos metrų šautuvo šūviu sužeistas į koją. Prieš pietus dvaro kieme vienas pro šalį važiuojančių vokiečių dalinių apsistojo poilsio.“

Tikėtina, kad didžioji dalis dvaro komplekso pastatų iškilo iki XIX a. vidurio. Pagrindiniai vienaaukščiai rūmai priskiriami tuo metu vyravusiam neoklasicizmui. Stačiakampio plano pastatas kuklių formų ir nėra prabangus. Jam didingumo suteikia tik aukšti rūsių pamatai ir panemunės pusėje ant plytinių kolonų pakylėtas medinis priebutis. Jis - atviromis sienomis ir su kampuotu išsikišimu apžvalgos aikštelėje. Priebučio stoginę puošia ažūriniai pjaustiniai. Neblogą rūmų įspūdį gadina jau pakankamai senas priestatas.

Dvarvietėje išlikę daugiau kaip dvidešimt įvairių statinių:  ročiaus namas, du kumetynai, administracinis pastatas, arklininko namas, daržininko namas, penki tvartai, rūsys, grūdų sandėlis, du ūkiniai pastatai, kluonas javams, karvidė, arklidė, kalvė, alaus ir sūrių darykla, buvusi vištidė, kiaulidės liekanos (griuvėsiai). Iš jų įspūdingiausias didelių matmenų raudonplytis grūdų magazinas, dar vietinių vadinamas „špykerėmis“. Netradicinį daugiasienį statybos planą turi ir kalvė. Alaus ir sūrio darykla išsiskiria bokšteliu su vėjarode, įdomiu plytų rišybos būdu ir data „1886“. 

       Apie dvarą ir jo turtus sklinda įvairios legendos. Prancūzai net ieškojo trikamienio ąžuolo, pažymėto jų žemėlapiuose, bet Napoleono armijos lobių neaptiko, nes negalėjo nustatyti to medžio augimo vietos. Dar šneka, kad aklas senukas rūsyje rado auksinį karinį papuošalą ...