Glitiškių dvaras

Pagal: „dvylikakedziu.lt“

 

     Istorinė apžvalga: Glitiškių dvarvietė yra šalia senojo Vilniaus - Molėtai kelio, prie Širvio ežero. Dvaras minimas nuo 1483 m. XVI – XVII a, jis priklausė Petkevičiams. Nuo 1756 m. iki Antrojo pasaulinio karo priklausė dvarininkams Jelenskiams; pirmasis iš jų buvo Rafaelis Jelenskis. Oficiną ir mūrinį sandėlį XVIII a. pabaigoje suprojektavo architektas Augustinas Kosakauskas (1737 – 1803). Abejotina, kad jis projektavo ir pagrindinius rūmus, nes projekto įgyvendinimo dvarininkai nelauktų septynis dešimtmečius. Seniausias išlikęs dvaro komplekso pastatas svirnas iškilo XVIII a. I pusėje. Lobynas buvo pastatytas 1756 metais – tik tuomet į dvarą atsikraustė Jelenskiai. 1765 m. pastatė medinį – mūrinį sandėlį. 1787 m. įrengė rūkyklą. 1791 m. lobyną perstatė architektas A. Kosakauskas; kitur pateikiama 1787 m. data. 1810 m. valdymą perėmė Liudvikas Jelenskis, kuris pastatė ir bažnyčią. Po to valdė jo brolis Juozas (g. 1740 m.), pastarojo sūnus Kazimieras Jelenskis (1780 – 1860); XIX a. pabaigoje – Mečislovas Jelenskis (1834 – 1902).  Pastarasis vaikų nesusilaukė nė su viena iš dviejų žmonų.

      Per Pirmąjį pasaulinį karą dvaras buvo rusų kariuomenės išgrobstytas. Paskutinis dvaro savininkas Kazimieras Jelenskis (1903 – 1943) iš Glitiškių pasitraukė 1939 m. rudenį. Jo likimas tragiškas – 1943 m. kovo 16 d.  žuvo nacių koncentracijos stovykloje Osvencime. Antrojo pasaulinio karo metais įsikūrė vokiečių administracija.
Tebėra 1860 m. Mozūrų maršalkos Kazimiero Jelenskio  statyti dviaukščiai mūriniai rūmai su nedideliais bokšteliais, dvaro lobynas, skalbykla, spirito varykla. Dalis jų privatizuoti. Pirminį vaizdą išlaikė tik rūmų fasadas. Šalia rūmų, kuriuose pokariu įsikūrė mokykla, auga storas, apie 25 m aukščio ąžuolas, kuriam, manoma, apie 500-600 metų.

     Legenda: Žmonės daug legendų apie dvarą pasakoja... Seniai tai buvo. Pono sūnus pamilo paprastą mergelę, kuri atjodavo į pasimatymus ant balto žirgo. Sužinojęs apie tai, ponas sūnų išsiuntė ilgam laikui į užsienį – neva mokslų semtis. Atjojusi į pasimatymą ir nesulaukusi mylimojo, mergelė iš sielvarto spustelėjo savo žirgą pentinais, nušuoliavo į pelkes ir dingo ten visam laikui. Kai kada, mėnesėtomis naktimis, ta mergelė ant žirgo pasirodo žmonėms pelkėse... Pasakojama apie velnią, kuris gyvena buvusiame dvaro malūne...

 

Toliau iš Jolantos Sereikaitės straipsnio Nemune 2008 07 03.

 

       Kita stotelė: Glitiškių dvaras, jame įsikūrę kultūros namai ir dunkso senas ąžuolas, gal net storesnis už Stelmužės. Neįprastas pastato stilius, bokšteliai, kreminės sienos ir žvilgantis po lietaus kaip lygus plieno lakštas ežeras. Vieną dieną kas nors užtvers ežerą ir pastatys lentelę: „Privati nuosavybė“. Nes mes dalijame žemę, vandenį, kurie priklauso gal tik Dievui ir mūsų Paukščių galaktikai. Bet tie šeimininkai per toli, abejojame jų egzistavimu. O materija privalo turėti ribas. Tai jos būdas išlikti, jos klestėjimo galimybė. Kartais pagalvoju, jog visi esame sudaryti iš kažkokių atominių dulkių, iš kvantų, iš kažko labai smulkaus ir anonimiško. Budistai ir Biblija teisūs: viskas iš dulkių. Bet mes ir tai dalijame. Galbūt nėra jokio skirtumo tarp tų dalelių, tačiau egzistuoja skirtumai tarp formų. Į mus kažkas įmetė kibirkštį, todėl kuriame, o dažniausiai norime viską perkurti.    

      Kokia prasmė saugoti paveikslus, pastatus, ąžuolus? Juk po milijardo metų jų vis tiek nebeliks, nebent kokių tolimų mūsų palikuonių, jei tokie gyvens ir norės kažką išsaugoti, atmintyje. Saulė išspinduliuos visą savo energiją ir virs klampia ugnies milžine, o paskui susitrauks į baltąją nykštukę. Jei būtų didesnė, persikūnytų į juodąją skylę, bet mokslininkai mano, kad taip nebus. Tik ar jie, pakeitę pranašus ir burtininkus, gali užtikrinti, kad taip ir bus? Kol kas turime Glitiškių dvarą, prieš dvarą – mitologinį akmenį. Betoninė, su įvirintu užrašu lentelė tvirtina, kad šį paminklą tebesaugo TSRS valstybė. Mitologinis akmuo su sovietine lentele atrodo įžūliai, pagoniškas reliktas prie miškelio, apsitraukęs samanomis ir sidabrinėmis kerpėmis, ilsisi lauke ir tikrai nelaukia įkyrių gamtos kulto garbintojų. Jam nebereikia mūsų aukų, mūsų dėmesio. Šis akmuo ir jo dvasios greičiausiai šnypščia: palikite mus ramybėje, ko čia atsibeldėte su savo metaliniais keturračiais monstrais.

        Ką aš jam galėčiau pasiūlyti? Auką, gėles, centus? Moko akmuo, matytas Dieveniškių regiono miške, buvo apibertas monetomis... Pačiame miško viduryje kažkas iki šiol atlieka apeigas, aukoja. Jo forma primena falą. Tikriausiai tai koks nors vaisingumui skirtas akmuo, tuomet sumąstė mano profaniškas protas. O Maseliškių akmuo – plokščias, lyg stalas laumėms. Ant jo įrėžti ženklai panašūs į iksus ir saulutes. Kas tai? Vėlyvesni ar ankstyvi pagoniški įrašai? Akmuo-stalas kažką saugo. Savo žemės gabalą, kuris, logiškai mąstant, niekam nepriklauso. Bet, tarkime, senelio žemė yra mano. Negaliu sakyti, kad ji niekieno. Kažkada ten buvo pelkės, paskui jas nusausino, liko tik du maži ežeriukai, lyg dvi akys: vienas mažas ir apvalus su salele, kitas – didesnis, apaugęs medžiais. Vaikystėje mes skindavome kelmučius. Einant po kojomis minkštos samaninės grindys liulėdavo, bet mūsų peilių laukė krūvos žvilgančių gelsvais apatiniais sijonėliais kelmučių! Tuo metu nežinojau, kad ši žemė – mano. Ji buvo minkšta kolchozo žemė. Dabar žinau, kad čia yra ir mano nuosavybės dalis, bet negaliu patirti tokio paties jausmo. Tik prisiminti Bijau tų mitologinių akmenų, kartais manęs pagoniškas agregoras nenori įsileisti. Gal kad esu krikštyta. Tiesą pasakius, mūsų su drauge vieną kartą vos nepražudė brūzgynai. Ieškojome Didžiojo aukuro akmens prie Laukagalio. Keliuką šiaip ne taip atradome, o štai akmens – niekaip. Nusileidome prie pakriaušio, prie apleisto namo, kurio vien sienos telikusios. Užsispyrėme įveikti gamtą, nors moteriškė iš kaimo sakė: „Be manęs – nerasite“. Vienos įlindome į brūzgynus ir brovėmės per juos pirmyn, rodės, jau netoli tas miškelis, bet iš vienos pusės – pelkės, iš kitos – aukšti, liemenį, siekiantys brūzgynai. Saulė leidosi vakarop, geltonai trynio spalvomis spigino į akis, susimaišė, susiplakė visi peizažai, nebežinojau kur eiti. Žolės, šakos, usnys kabinosi į drabužius. Gal ir galima ten nubristi, bet greitai sutems. Kaip reikės grįžti iki automobilio? Ką daryti? Likti nakvoti su tomis pamėklėmis prie kraujais, pasak padavimo, nutaškyto akmens? Esą ten Napoleonas su kariuomene ėjo, daug žmonių žuvo, o senovėje pagonys žmones aukojo. Grįždamos vos nepasiklydome, ir suvokiau, kad pagonybė gali būti grėsminga. Mums, paskutiniams Europos pagonims, ji nepasirodė svetinga, nenorėjo mūsų, jau svetimų, įsileisti. Nes bandėme įžengti į vietą, kuri mums nepriklausė, kuri buvo kažkieno kito, kažkokios tolimos epochos, kito mąstymo, kurį vargiai galėtume restauruoti. Lai akmenys snūduriuoja savo keistose mitologinių ritualų erdvėse. Pagoniški objektai buvo susieti su žemdirbyste, kalendoriumi, metų kaita. Jie padėjo valdyti orą, žemę, augalus. Nes pagonybė buvo praktiška. Ji yra niekas be linų sėjos, derliaus nuėmimo, pirmos pavasario vagos. Tai jos riboženkliai ir žemėlapiai. Iš Maseliškių akmens erdvės išrautas visas veiksmų ciklas, visi jos gyventojai, telikusi tik juokinga sovietinių laikų cementinė lentelė. 

        Bet prie tokių akmenų kartais gera sudrumsti savyje per šimtmečius paveldėtas ir jau nurimusias atminties audras. Akmenys primena žemės kūne susmaigstytas akupunktūros adatas. Nuo Kernavės iki Žaslių tokių akmenų – visas arealas. Vieną didžiulį pamatėme prie Mitkiškių, su vadinamąją žmogaus pėda, vėliau pakeistą į Mergelės Marijos. Jis riogsojo pakelyje apsuptas medinių koplytstulpių ir kryžių, įtrauktas į krikščionišką egzistenciją, ne toks grėsmingas, nes jo gaivalai buvo suvaldyti, civilizuoti. Paparčiuose yra veikiantis Betliejaus seserų vienuolynas. Šunkeliu už miestelio smarkiai palijus pravažiuotų tik visureigis. Staiga atsivėrė laukas, miškais apsuptoje didžiulėje proskynoje stovėjo medinė koplyčia, din, dan, dan, dan – kvietė į pamaldas varpas, matėsi tvora aptvertas medinių pastatų kompleksas. Tarsi tai būtų ne Lietuvoje, o kokiose nors Sibiro platybėse. Virš galvos plaukiojo vėjo šiurenami debesys, smėlyje stiebėsi mažos pušys, lauke prie vienuolyno pamatėme lyg ne šio pasaulio esybę – baltai apsirengusią vienuolę. Švari spindinti krištolinė erdvė, į kurią buvo baugu įminti savo pasaulietiškomis pėdomis. Po šv. Mišių, po raudonų kunigo drabužių spindesio, kuris priminė sodriai raudoną vitražo šukę, prasidėjo vakarinė liturgija. Už grotelių, atitvertos nuo pasauliečių, būrelis baltai apsirengusių vienuolių giedojo psalmes, regis, harmoningas. Dievą garbinantis rezonansas persmelkė net kraują. Kažkas tavo ląstelėmis plazda, kažkas tavyje keičiasi. Grigališkasis tyrų balsų giedojimas, šviesos paprastumas.

       Kai grįžome namo, pro debesyje susiformavusias dvi apvalias lyg ežeriukai properšas švietė Saulė; vienuolyno erdvėje susikūrė mistiškas debesų darinys su spindinčiomis akimis. Norėjome jį nufotografuoti, bet debesys netikėtai susiliejo į vienumą, lyg suverpti siūlai, besisluoksniuojantys į audinį. Čiurlioniškoji vizija po kelių sekundžių išnyko, ir tai buvo lyg ženklas, kad bet koks akimirksnis laikinas. Tačiau tą sykį suvokiau, ką kartais pamatydavo mūsų garsiausias dailininkas, kaip jį veikė gamtos ir dvasios vienybės misterija. Buvome sukrėstos to pojūčio, tų netikėtų šviesos ženklų. Lyg būtume regėję kažkieno veidą. Savo? Dievo? Angelo? Kas pasakys... Egzistuoja kažkas daugiau, kartais pliūpteli, išsiveržia iš vidinės, slaptosios erdvės. Ir jei jos išsigąstame, pradedame sau aiškinti, kaip viskas paprasta ir logiška.