Taujėnų dvaras

Pagal: „dvylikakedziu.lt“

 

     Apie vietovardžio “Taujėnai” kilmę  sklando kelios legendos:

Pasakojama, kad mirdamas vienas iš kunigaikščių Radvilų, kuriam seniau priklausęs Taujėnų dvaras, atidavęs savo jauniausiam sūnui visus turtus ir lietuviškai ištaręs: „tau  vienam“. Nuo to laiko esą „Tavenai“, vėliau „Taujėnai“.

      Senesni žmonės mena dar vieną padavimą. Labai šaltą žiemą, siauru užpustytu keliu važiavę pro Taujėnus du kilmingi ponai: vienas - nuo Panevėžio, kitas nuo - Ukmergės. Susitikę jie ties Taujėnais. Kelias siauras, užpustytas, negali prasilenkti, o kadangi abu - kilmingi ponai, nėra kuriam trauktis iš kelio. Taip jie susibarė, vėliau pradėjo muštis su ienomis sakydami:„tau iena, tau iena“. Todėl tos vietovės pavadinimas ir likęs Taujėnai.

Dar tais laikais, kai Lietuvoje buvo baudžiava, į šį kraštą atvažiavo ponas su sūnumi Janu. Išlipę iš karietos žvalgėsi aplinkui. Vyresnis ponas apibrėžė ranka lanką ir sako sūnui: - Tau, Janai, šita visa žemė. Vietiniai žmonės, išgirdę taip sakant, ir pavadino šį kraštą Taujanais, tik vėliau virto Taujėnais.

       1595 m. pirmą kartą archyviniuose dokumentuose paminėtas Taujėnų dvarelis, kurį Vaitiekus Radaminskis užstatė Simanui Jonaičiui. Vėliau čia šeimininkavo Nonhartai, Masalskiai, Eperješai, Pacai. 1702 – 1705 m. karo metu, Taujėnų dvaras buvo užpultas ir nuniokotas. Iš Radvilų pirmiausia paminimas Nesvyžiuje gyvenęs ir, matyt, ne visus savo dvarus spėjęs aplankyti, Mykolas Kazimieras Radvila Žuvelė (1702 – 1762).  Šis LDK etmonas kartu su savo žmona Pranciška Uršule Višniovecka gyveno daugiausia Nesvyžiuje, atstatinėjo karų ir maro (1710) apnaikintą dvarą, turtino biblioteką, kaupė numizmatikos ir gamtos istorijos rinkinius. Įsteigė teatrą, kuriame, be kitų, buvo vaidinamos ir kunigaikštienės pjesės, statomos operetės. Garsioji juostų audykla Slucke irgi įkurta šio Radvilos. Jis Nesvyžiaus dvaro tapytojui Herškei Leibovičiui grafiškai reprodukuoti Nesvyžiaus galerijos Radvilų portretus. Taip buvo sukurti čia eksponuojami 165 grafikos lakštai. 

       Taujėnų dvaro rūmus pastatė ir parką įkūrė Benediktas Morikonis (g. 1750 m.), valdęs dvarą nuo XVIII a. pabaigos; jis 1785 m. (kitais duomenimis – 1790 m.) dvarą gavęs kaip savo žmonos Marijos Radvilaitės, gimusios 1740 m.,  kraitį. Ši pora palikuonių neturėjo. Garsėjo dar vienas šios giminės atstovas Ignotas Morikonis, XVIII – XIX a. sandūroje ėjęs Ukmergės seniūno pareigas. 

       Taujėnų rūmų architektas – italas Pjetras de Rosis (1760 – 1831); jo kūryba išsiskiria  XVIII-XIX a. Lietuvos brandaus klasicizmo architektūroje subtilia darna, didinga, griežta klasicistine kompozicija, barokui būdinga gausia puošyba. Beje, jis 1802 m. paskutinis nutapė valdovų rūmus Vilniuje – jie tuoj buvo nugriauti. Spėjama, kad 1795 - 1802 m. buvo pastatyta tik centrinė rūmų dalis: stačiakampio plano vienaaukštis korpusas su paaukštinta centrine dalimi. Simetriški vienaaukščiai rūmų sparnai sujungti į darnią visumos kompoziciją. Prie abiejų sparnų yra simetriški fligeliai, kairysis ir dešinysis. Juos pietų pusėje jungė įstiklintos oranžerijos, o šiaurėje – koridoriai ir perėjimai. Apie rūmų interjerą teišliko tik žodiniai pasakojimai. Nors rūmai išplanuoti asimetriškai, visos patalpos išdėstytos anfiladine tvarka. Kiekviena sujungta su vestibiuliu ir koridoriumi. Interjeras buvęs puošnus, bet skoningas, santūrus. Būta inkrustuoto parketo, reljefinių krosnių, židinių su metalo dirbiniais. Sales puošė giminės portretai, skulptūros, medžioklės trofėjai, senoviniai ginklai. Rūmuose buvo sukaupta vertinga rankraščių ir knygų biblioteka.

      Vienaaukščiai fligeliai iškilo jau po B. Morikonio mirties, t.y. valdant jo žmonos giminaičiams. Fligelius su pagrindinių rūmų korpusu XIX a. II pusėje (bent iki 1877 m., kuomet čia lankėsi dailinininkas Napoleonas Orda) sujungė galerijos – susiformavo asimetrinis kompleksas. Deja, kairysis fligelis buvo sunaikintas Antrojo pasaulinio karo metu. XIX a. II pusėje dvare gyveno Karolis Vilchelmas Radvila (1848 – 1904); čia ir mirė.

      Jo sūnus Konstantinas Radvila gimė 1873 m. spalio 15 d. Taujėnuose. Rygoje baigė Realinę mokyklą ir Politechnikos institutą. Paskui išvyko į Vokietiją studijuoti miškininkystės. Po studijų grįžo į Taujėnus Jo rūpesčiu Taujėnų dvaro ūkis buvo pasiekęs aukštą kultūros lygį. Sėjo daugiausiai kviečius, nes jie gerai derėjo. Žmonės sakydavo: „Gražūs kviečiai, kaip Taujėnų“. Iš viso Radvilos valdė 7843 dešimtines žemės. 1912 m. vedė Jadvygą Holynską, gimusią 1888 m. Turėjo sūnų Konstantiną, dukras Sofiją ir Mariją. 1925 m. liko našlys. Tik 1929 m. mirė jo motina Jadvyga Stefanija Broel-Pliaterytė Radvilienė, sulaukusi 81 metų.

        K. Radvila žmonių buvo pramintas „geležiniu“, nes buvo nepaprastai stiprus fiziškai. Jaunas lengvai lankstydavo naujas pasagas, visada mėgo drąsius ir stiprius žmones. Buvo aistringas medžiotojas, dvare laikė 70 medžioklinių šunų. Radvila buvo vidutinio ūgio, raišas. Net lenkų dvarininkai vadino jį žemaičių (?) galiūnu ir puikiausiu jojiku. Buvęs K. Radvilos vežikas Plaščiauskas pasakojo, kad rūmų slenkstį galėjo peržengti tik jo gerbiami ir kilmingi asmenys. Dažnai pas jį svečiuodavosi Lietuvos prezidentas A. Smetona, asmenys iš Anglijos, Prancūzijos, Lenkijos. Pagrindinė kalba dvare buvo lenkų, kuria kalbėjo visa Radvilos šeima. Kunigaikštis gyveno su sūnumi Konstantinu ir dukterimis Sofija ir Marija. Kiekvienas turėjo po keliolika kambarių, kuriuos prižiūrėjo kambarinės ir liokajai. Laikė daug šunų kambariuose. Per Pirmąjį pasaulinį karą pražuvo pagrindiniai turtai, laikyti rūmuose.

      Atgavus nepriklausomybę 1918 m. vasario 16 d. Lietuvos dvarininkų reforma palietė ir kunigaikštį Radvilą. Jam paliktas dvaras ir 80 ha žemės. Būdamas dosnus, pratęs plačiai gyventi kunigaikštis nebesugebėjo ūkininkauti 80 ha žemės plote. Įsiskolino valstybei ir 1940 m. Žemės ūkio bankas dėl skolų paskelbė varžytines. Dvaras nyko, stambesni ūkininkai supirkinėjo žemes. 1941 m. Konstantinas Radvila buvo ištremtas į Vidurinę Aziją; mirė 1944 - 1945 m. Taškente arba Sibire. Duktė Sofija pasitraukė į Didžiąją Britaniją, o Marija pasiliko Lietuvoje. Nebeliko Taujėnuose ir sūnaus Konstantino (1913 – 1989) – išvyko į Lenkiją ir dirbo inžinieriumi.

       Netoli Taujėnų gyvenantis buvęs dvaro sodininkas Vytautas Pūkas pasakojo, kad dvarą valdęs Radvila buvo labai griežtas šeimininkas. „Jo prievaizdas aplinkinių kaimų gyventojams net vaikščioti dvarininko laukais neleisdavo. Jei tik koks nors kaimietis sumanydavo sutrumpinti kelią, tuoj prijodavo prižiūrėtojai ir vydavo šalin“, - teigė V.Pūkas. Radvilai priklausė apie tūkstantis hektarų laukų ir miškų. „Grybauti ir uogauti dvarininko girioje buvo pavojinga, - prisimena buvęs sodininkas. – Jei jodinėdamas kunigaikštis užklupdavo savo miške žmogų, išplakdavo jį bizūnų. Tačiau paskui duodavo penkis litus ir sakydavo: „Še, nusipirk tepalo žaizdoms“.

      Kartą viena kaimiečių šeima išvažiavo rogėmis pasirinkti žabų ir sutiko Radvilą. „Tada ponas nieko jiems nedarė, tačiau pamatęs, kad žmonės po rogėmis slepia šunį, išsitraukė pistoletą ir nušovė gyvulį“, - pasakojo V.Pūkas. Pasak buvusio sodininko, dvarininkas neapkęsdavo kačių. „Jei tik pamatydavo į dvarą atklydusią, iškart griebdavo pistoletą ir šaudydavo. Kunigaikštis aiškindavo, kad katės jo parke pjauna paukščius“, - tvirtino vyras.  V.Pūko žiniomis, Konstantino Radvilos dukra Marija sovietmečiu gyveno Vilniuje. „Kartais ji atvažiuodavo į savo gimtąsias vietas, ji man padovanojo iš dvaro ūkio išsivežtas spynas, štai ir dabar jos įstatytos į mano namo kambarių duris“, - šypsojosi vyras.

     Rūmams daug grožio ir didingumo teikė aplinka. Apie 24 ha parkas su turtinga augmenija buvo sukomponuotas taip, kad medžiai ir jų grupės bei krūmai neužgožtų architektūros. Seni ąžuolai ir šiandien dvarvietei suteikia didingumo. Kai kas įrengtą gėlyną laikė didžiausiu Lietuvoje. Į parką įkomponuoti penki tvenkiniai, maitinami iš šiaurinėje pusėje esančių pelkėtų ir šaltiniuotų žemių, sujungti tarpusavy su Mūšios upe. Parkas vienas seniausių Lietuvoje anglų stiliaus landšaftinių parkų, deja, iki šių dienų išliko tik mažas jo fragmentas. 1993 m. Taujėnų dvaro rūmai buvo privatizuoti. 2005 m. jie pradėti restauruoti. Dabar dvaras tapo visuomenei lankoma vieta: ten vyksta įvairūs renginiai, pobūviai. Išliko oficina, įspūdingas medinis svirnas, du kumetynai, du rūsiai, kalvė, tvartas, koplytės vieta. Į bažnyčią veda liepų alėja.