Stolypinų dvaras

Pagal: „dvylikakedziu.lt

 

   Vidurio Lietuvoje esanti Kalnaberžė minima 1371m. H.Vartbergės   Livonijos kronikoje. Tais metais kalavijuočiai, niokoję Nevėžio vidurupį, nusiaubė Kalnaberžę, kronikoje pavadintą Calleberze. Tuos laikus mena kairiajame Kruosto krante stovintis piliakalnis Piličkalnis. 1562 m. dokumente apie Kalnaberžės kaimą dvaras neminimas – matyt, jo tuomet dar nebuvo.

      XVII-XVIII a. Kalnaberžės dvarą valdė evangelikų-liuteronų tikėjimą išpažinę kunigaikščiai Radvilos; jie dvarvietėje pastatydino evangelikų reformatų bažnyčią. XVIII a. antroje pusėje dvaras atiteko grafams Čapskiams, įvedusiems sunkią baudžiavą ir garsėjusiems žiaurumu. Iš jų žinomiausias Stanislovas Hutten – Čapskis (1779 – 1844), dalyvavęs Napoleono karuose. Kai 1815 m. Rusijos caras jam pagrasino majoratinio dvaro paėmimu, nenuorama dvarininkas grįžo į Kėdainius. Čapskiai XIX a. pirmoje pusėje pastatė mūrinius neogotikinio stiliaus rūmus, tuo metu vadintus “olandiškais namais”. Vyraujantis fasado akcentas  - rizalitas, per visą aukštį atsikišusi dalis, papuošta laiptais ir dviejų kolonų portikais. Šalia iškilo vienaaukštis „fligelis“ ir ūkiniai pastatai. Literatūroje nepelnytai šie rūmai pajauninami pusšimčiu metų.

      Kadangi dvaro savininkas Eduardas Čapskis (1819 – 1888) bei jo brolis Marianas dalyvavo 1863 metų sukilime, tai caro valdžia juos ištrėmė į Sibirą. Nuteistuosius puolė ginti visa įtakinga Čapskių giminė, todėl jie išvengė mirties bausmės.  Prieš pat mirtį, 1888 m., E. Čapskis užrašė, o 1964 m. viena Londono leidykla išleido prisiminimų knygą “Sibiriečio atsiminimai”, kurioje su nostalgija kalbėjo ir apie Kalnaberžės dvarą.

       Po 1863 m. sukilimo dvaras buvo pigiai parduotas rusų generolui Košelevskiui, o šis, taip ir neapsigyvo dvare ir jo nepamėgo. Košelevskis, Peterburge lošdamas kortomis, labai prasilošė savo giminaičiui, kitam generolui, rašytojui Arkadijui Stolypinui (1822 – 1889) ir nusprendė pastarajam pigiai perleisti dvarą.  1869 metais (ne 1882 m. – kurie nurodomi beveik visuose dvaro aprašymuose) Kalnaberžę nevykėlis lošikas  dvarą perleido A.Stolypinui, poeto M. Lermontovo giminaičiui.  Atvykėlis, atsisakė karinės tarnybos (vėliau asmeniškai caro paragintas vėl grįžo tarnauti). Rūmuose įsikurė visa Stolypinų šeima; senasis dvarininkas 1889 m.po žmonos mirties  išvyko į Rusiją. Netoli Ignacegrado dvarą įsigijo ir jo duktė Martija. Stolypinų giminei priklausė net keliolika dvarų Lietuvoje.

       Jo sūnus, būsimasis Rusijos premjeras Petras Stolypinas (1862 – 1911) labai mėgo Kalnaberžės dvarą, jame įgijo išsilavinimo pagrindus. Jį mokė prancūzų ir anglų mokytojai ir nuolat bendravo su prancūze guvernante, todėl laisvai kalbėjo keturiomis kalbomis. Tik 1874 m. išvyko mokytis į Vilnių ir dvare kurį laiką negyveno. 1889 metais P. Stolypinas tapo Kauno gubernijos bajorų vadovu, o  1899 m. ir jos gubernatoriumi. Su vokiečių kilmės žmona Olga susilaukė vieno sūnaus ir penkerių dukterų. Vaikams taip patiko Kalnaberžė, kad iš jos niekur nenorėjo pasitraukti. Į naująją rezidenciją buvo atgabenta biblioteka, turėjusi apie 10000 tomų. Knygas sukrovė į raudonmedžio spintas, atsivežtas iš anksčiau jiems priklaususio Serednikovo dvaro Rusijoje. Būsimojo ministro pirmininko darbo kabinete stovėjo šviesūs ąžuolo baldai. Ant sienos kabojo gobelenas ir jo tėvų portretai. Kituose kambariuose spindėjo pripažintų olandų tapybos meistrų darbai, apie 1917 – 1918 metus parduoti – revoliucijos metais Stolypinai beveik badavo.  Prieš kelis metus Rusijoje, Kirovo srityje, buvo rasta tikra P.Stolypino šeimos ikona. Spėjama, kad kunigaikštienė M.Neidgart (P.Stolypino žmonos motina) tą ikoną 1891 metais Kaune dovanojo savo anūkei Natalijai. Dabar ta ikona saugoma Stolypino Fonde Maskvoje.

           P. Stolypinas savo ūkį pavertė pavyzdiniu: naudojo daugialaukę sėjomainą ir įdiegė intensyvią gyvulininkystę. Nors ir augino avižas, žirnius, apynius, bulves, bet tikėjo, kad būtina šviesesne gyvulininkystės ateitimi. Jau tuomet jis ėmė melioruoti dirvas ir jas “maitinti” trąšomis.  Dvaro ūkio reikalų neužleido net ir būdamas gubernatoriumi. Pats prižiūrėjo vaismedžius, sodinio miško želdinius. Labai mėgo žirgus ir buvo žinomas kaip geras jojikas. Beveik kiekvienais metais ką nors Kalnaberžėje statė. Manoma, kad tuomet rūmų fasadui buvo “primesta” eklektikos elementų (išlikę daug to meto nuotraukų). 1903m. jis įkūrė pradinę mokyklą. Monumentalių vartų, vedančių į parką, taip ir nespėjo pastatyti – 1911 m. buvo nušautas Kijeve. Po šios tragedijos dvaras buvo užrašytas mažamečiam sūnui Arkadijui Stolypinui (1903 – 1990), kuris dar negalėjo realiai disponuoti turtu. Netoli buvusį Ignacegrado dvarą valdė ir P.Stolypino sesuo Martija. 1910 metų vasarą, ieškodama politinio užtarimo, dvare lankėsi būsimo prezidento Kazio Griniaus žmona Joana. Deja, ją priėmė tik ministro pirmininko adjudantas.  

        Ministro pirmininko duktė Marija Bok išleido prisiminimus, kuriuose randame daug šiltų žodžių apie gyvenimą Kalnaberžėje. Taip sužinome, kad XIX a. pabaigoje čia nebuvo pirties ir maudytis važiuodavo į Kėdainius. Duktė matė ir ant sienos pakabintą medalį, kurį tėvas gavo už darbą komisijoje, naikinusioje baudžiavą – šiuo medaliu P. Stolypinas labai didžiavosi. XX a. pradžioje prisiminimų autorė iš tėvo kaip kraitį gavo Dautarų dvarą (prie Mažeikių), į kurį persigabeno kai kuriuos baldus, paveikslus, papuošalus. I-ojo pasaulinio karo metais Kalnaberžėje vokiečiai įkūrė žandarmerijos būstinę. Stolypinai čia norėjo nuo bolševikų pasislėpti ir pirmaisiais nepriklausomos Lietuvos metais. Deja, jų norai nesutapo su besikuriančios valstybės politika. Didžiojo reformatoriaus palikuonys apsigyveno Paryžiuje.

       1923 m. dvare buvo 130 gyventojų, o Kalnaberžės kaime buvo 69 sodybos ir 381 gyventojas. Garsaus dvaro žemės buvo išdalintos, o pastatai su parku 1923 m. per varžytines parduoti poetui Kaziui Binkiui, kurį taip pasielgti prikalbino  jo dvarininkaitė žmona Pranciška Adomonytė. Tiesa, K. Binkis apleistame dvare vasaromis gyveno jau nuo 1920 metų. Tačiau nepraktiškas poetas neįstengė išmokėti skolų. Jo bičiulis poetas Jonas Aistis prisiminimuose rašė: “Vienu metu jis turėjo tikrą dvarą: su trisdešimt septynių kambarių rūmais ir kelių dešimtų hektarų parku. Surinkęs, ar staiga kur gavęs, nes ne jo būdo žmones pinigus taupo, kelis tūkstančius litų, Binkis užpirko iš valdžios buvusio visos Rusijos vidaus reikalų ministro Stolypino dvarą. Kaip jis ten ūkininkavo — nežinau. Jis pats nemėgdavo apie tai užsiminti, nes tasai nelaimingas dvaras susijęs su jo pirmosios žmonos mirtimi. Kartą kažkaip prasitarė, kad jo žmoną į kapus nuvaręs Žemės Ūkio ministeris. Iš dvaro galop reikėjo išeiti”. Ypač poetas mėgęs meškerioti: nusileidęs pro nedidelį šalia dvaro išsaugotą eglynėlį prie Nevėžio, basakojis inteligentas dingdavo ištisai dienai, pamiršdamas ne tik valgį, bet ir svečius bei ūkio reikalus.

       Nusigyvenęs dvarą  perleido Teisingumo ministerijai, kuri 1926 m. vasario 6 d. čia įkūrė pirmąją Lietuvoje nepilnamečių nusikaltėlių auklėjimo įstaigą. Gyvenamąsias patalpas įrengė buvusiose arklidėse. Vėliau dvaro rūmuose įsikūrė mokykla–internatas. Šiandien buvusio puikaus dvaro pastatai apleisti ir griūva.

     Dvarą supo mišraus tipo parkas (15 ha), kuris įkurtas XIX amžiaus viduryje. Pietinėje parko dalyje buvo dvi salos, apsuptos kanalų. 1940  metais dvaras buvo nacionalizuotas, o karo metu sunaikintas, daiktai išgrobstyti. Parkas sumažėjo dvigubai – iki maždaug 7 ha. Jame buvo įrengtas nedidelis tvenkinys, įvažiavimo kelią supo mišrios mažalapės liepos ir paprastojo uosio eilės. Dabar vyrauja vietinės medžių rūšys. Iš nevietinių medžių ir krūmų čia auga vakarinės tujos,  raudonieji ąžuolai, kvapiosios tuopos, pensilvaniniai uosiai, alyvos, uosialapiai klevai, baltažiedžiai vikmedžiai. Yra arkadinės tvorelės liekanų.

      Beje, Stolypinų gyvenimo laikais atsiradęs varnų valgymo paprotys atgyja ir šiomis dienomis (yra išlikę net šių “procedūrų” aprašymai). Dvarininkams varnų mėsos skonis priminė putpelių mėsą. Galbūt, ši tradicija vėl atgaivins dvarvietę, mačiusią daug garsių asmenų.