Jašiūnų dvaras  

Pagal: „dvylikakedziu.lt

 

         Vietovės apylinkės minimos nuo XIV a Kryžiuočių kronikose – tai buvo viena iš lietuvių sustojimo vietų keliaujant iš Vilniaus link Merkio – Nemuno vandens kelio ar kelyje į Lydą. Nuo 1402 metų kelis šimtmečius Jašiūnai priklausė didikams Radviloms. Tikėtina, kad 1440 m. miestelyje buvo prisaikdintas Lietuvos didysis kunigaikštis Žygimantas. Radvilų giminė XVI a. įkūrė kalvinų sinodą; dėl šios priežasties didikai konfliktavo su centrine valdžia, nes dvaras per Radvilus kurį laiką buvo pavaldus didžiajam kunigaikščiui. Rūdninkų girioje buvo kertami miškai ir išgaunama rūda.. Jau XVI a. I pusėje netoliese dvarus turėjo Šemetos, Jurašai, Kušliai. Bartoševičiai, Agripai, Talačkai, Alkenavičiai ir kiti bajorai. Kai kurie iš jų buvo pavaldūs Radviloms. Per tą šimtmetį pastarieji susipirko beveik visas apylinkių žemes; pvz. 1561 m. savo dvarelį prie Merkio Bartoševičiai pardavė Mikalojui Radvilai Rudajam (1512 – 1584). Netrukus taip pasielgė ir Kločkai. Amžiaus pabaigoje „pasidavė“ ir Šemetos bei Jurašai – valda nupirko Kristupas Radvila Perkūnas (1547 – 1603). Danielius Kušlius perleido Žukauskynę, o Minsko pilininkas Vaclovas Agripa savo dvarelio atsisakė jau XVII a. Susiformavo milžiniškas Jašiūnų dvaras.

         Kadangi klestėjo ir medžioklės verslas, tai ne kartą miškai buvo prijungiami prie karališkojo dvaro. Taip 1558 m. 16 valakų miško žemės atiteko medžiotojams ir šunininkams; buvo pastatytos didelės šunidės. 1565 m. karaliaus Žygimanto Augusto vardu du valakus įsigijo medžiotojas Morozas, kuris įkūrė Morozų kaimą. Tuomet dvare ir jo apylinkėse gyveno medžiotojai: Goriačiai, Minikievičiai, Morozai, Pranckevičiai, Stankevičiai, Lipinskiai, Mozeliai ir kiti. 1645 m. dvarvietėje prie Merkio ėmė veikti nedidelis popieriaus fabrikas.

         Iš vieno išlikusio dokumento sužinome, kad XVII a. viduryje Jašiūnų dvare rezidavo Kristupo Radvilos sūnus, aktyvus kalvinistas, Vilniaus vaivada Jonušas Radvila (1612 – 1655). Po jo mirties valda atiteko Boguslavui Radvilai (1620 – 1669), aprašytam H. Senkievičiaus „Tvane“, dar kūdikystėje netekusiam tėvo. Po rusų kariuomenės plėškiškų žygių, 1666 metais buvo surašytas dvaro inventorius. „Rūmai – baltos spalvos troba, kurios rąstai viduje kirviu išskaptuoti. Trigubi stikliniai langai. Didelis kvadrato formos rąstų sandėlis; prieangi ir šlaitinis stogas dengtas pjautinėmis lentomis. Visas statinių kompleksas aptvertas pinučių tvora; joje auga ir dvi sodinukų eilės: aukšta ir žemesnė“.  Dokumente išvardinti ir visi dvarui priklausę baudžiauninkai; jų po karo teliko tik keliolika šeimų. Minima ir karčiama.

         XVII a. pabaigoje dvare pasiliko vienintelė Boguslavo Radvilos duktė Liudvika Karolina (1667 – 1695), garsėjusi pomėgiais lankytis užsienio rūmuose. Ten ji susipažino su labai Europoje įtakingais Hohencolernais (jos močiutė Elžbieta Sofija buvo kilusi iš šių kunigaikščių) ir 1681 m. ištekėjo už Brandenburgo kunigaikščio Liudviko Hohencolerno. Deja, šis netrukus mirė. Kai po antrosios santuokos pati mirė gimdydama, visi turėti dvarai perėjo dukrai Elžbietai Augustai (1693 – 1728), iš kurios po teismų procesų dvarus perėmė Nesvyžių Radvilos. Naujasis dvarininkas Mykolas Kazimieras Radvila Žuvelė (1702 – 1762) Jašiūnuose retai lankėsi. Po to čia įsitvirtino jo sūnus Lietuvos didysis kancleris Karolis Stanislavas Radvila (1734 – 1790). 

         Tuo metu dvaras gyveno ne geriausius laikus. Jis smulkiai aprašytas 1788 metų inventoriuje. Atvažiuojančius nuo miestelio pasitikdavo senas, daug kartų remontuotas tiltas per Merkį, o už ant dviejų stulpų pritvirtinti ir bėgūnais stumdomi vartai, uždengti stogu.  Dešinėje pusėje – virš šaltinio įrengtas šulinys, dengtas žuvies formos dėže. Oficina, skirta svečiams priimti yra dviejų dalių: naujos ir senos statybos. Dalis stogo pataisyta, o dalis naujai uždengta. Dešimt gyvenamųjų kambarių turėjo storlentėmis dengtas grindis ir ne kartą medžiu lopytas lubas. Viduje, ypač patalpų kampuose, stovėjo mūrinės baltos spalvos krosnys patalpoms šildyti. Be rūmų dar stovėjo gyvenamasis ekonomo namas, pieninė, arklidė, tvartas jaučiams, sandėlis, kluonas, ledainė, spirito varykla. Toliau nuo įvažiavimo vartų, prie Merkio, želdiniams drėkinti buvo naujai iškasta kūdra, į kurią vanduo patekdavo iš šaltinių ir Merkio; toliau vanduo nedideliais kanalais keliaudavo į parko gilumą. Merkiu buvo „plukdomi į Nemuną sieliai, o žvejai traukė dideles žuvis, daugiausia marguosius upėtakius“. Kitas reikšmingas dvarvietės statinys – didelė medinė karčiama, aplink kurią buvo išgrįsta aikštė. Joje ir patalpose po stogu galėjo tilpti du šimtai arklių ir vežimų.

         Karolis Stanislovas Radvila sūnų neturėjo, tai Jašiūnus perėmė mažametis Dominikas Jeronimas Radvila (1786 – 1813), kuris ir tapo paskutiniuoju giminės atstovu, valdžiusiu šį dvarą. XVIII a. pabaigoje dvarą prie Merkio realiai valdė jaunojo didiko globėjas Adomas Čartoriskis (1734 – 1823), o administravo Jan Kanty Brandys.

1811 m. iš Radvilų dvarą nupirko Lietuvos Tribunolo kelių departamento viceministras Ignacijus Balinskis (1756 – 1819) ir ši giminė dvarą išlaikė iki paskutiniųjų jos gyvavimo metų. 1819 m. dvaras atiteko jaunesniajam sūnui Mykolui Balinskiui (1794-1864), o vėliau šio sūnui Konstantinui (mirė 1891 m.) ir kitiems giminaičiams. Dvaro klestėjimo viršūnė – XIX a. antrasis ketvirtis.

       Jašiūnų dvaro rūmus Sniadeckių iniciatyva (J. Sniadeckis tuo tikslu net pasitraukė iš darbo) projektavo architektas Karolis Podčašinskis (1790 – 1860), kuris dar restauravo Vilniaus universiteto bibliotekos aulą, pastatė universiteto anatomikumą, vaistinę, prezidentūros rūmus, Tuskulėnų dvarą, keletą statinių už dabartinės Lietuvos ribų.  Visas sodybos ansamblis išsidėstęs 2 km į vakarus nuo Vilniaus – Lydos plento, kairiajame Merkio upės krante. Į rytus nuo rūmų skleidžiasi parteris, prie kurio iš šiaurės glaudžiasi oficina (iki 1824 m.) ir jos priestatas (1860 m.),o iš pietų – svirnas (1818 m.)., šiaurinėje pusėje prie rūmų šliejasi aštuoniakampis paviljonas (1875 – 1876 m., architektas Apolinaras Mikulskis). Šalia svirno stovi žirgynas (XIX a. I pusė), dar toliau į pietryčius, įkalnėje – kalvė su ratine (apie 1900 m.). Atokiau nuo rūmų pastatyti tvartai, o kitapus keliuko – kumetynas (XIX a. pab. – XX a. pr.), tvoros ir vartų likučiai (XIX a. II p.). Kitame upės krante, miškingo slėnio šlaite, 1830 m. buvo mūro tvora aptvertos dvaro kapinės (apie 300 m nuo dvaro rūmų). Pripažintas meistras 1824 – 1828 metais būdinga ampyrui maniera keturių dorėninių kolonų portiką iškėlė į antrąjį aukštą, virš trijų atvirų arkų prieangio. Fasade į parko pusę portiką pakeitė balkonu ir suporintais piliastrais. Rūmų kampus papuošė nišos su piliastrais iš šonų. Fasadų plokštumas dar pagyvino langų apvadai.

          Dviaukščiai pailgi stačiakampiai rūmai dengti keturšlaičiu stogu, gerai matomi iš upės slėnio, dominuoja apylinkėje tūriu ir puošniomis formomis. Turi keturių dorėninių kolonų portiką. Abiejų aukštų patalpos sudėstytos simetriškai, anfiladine tvarka, susisiekia tarpusavyje ir su koridoriumi. Platūs paradiniai laiptai iš vestibiulio veda į antrąjį rūmų aukštą. Rūmų išorės formos vėlyvojo klasicizmo krypties. Pagrindinis fasadas ypač originalios kompozicijos. Pakankamai puošnus ir rūmų vidus: daugumoje patalpų veidrodiniai skliautai. Erdvios laiptinės nišose stovėjo skulptūros, virš durų buvo medžių raižiniai. Antrojo aukšto kambarius puošė augalinio motyvo lipdiniai, saikingai paauksuoti plafonai, angokraščiai, frizai. Daugelis puošybos elementų sukurti jau XIX a. II pusėje. Jašiūnų dvaro rūmuose jau pastebima ampyro ir romantizmo įtaka, tai vienas originaliausių Lietuvos vėlyvojo klasicizmo kūrinių. Tuo pat laiku kaip ir rūmai, pastatyta oficinos dalis – vienaaukštis namelis su beveik simetriškai dviem eilėmis išdėstytomis patalpomis. Rūmai buvo laikomi vienu gražiausių architektūros paminklų visame Vilniaus krašte.

         Žinomas istorikas Mykolas Balinskis 1820 m. vedė Sofiją Sniadeckytę ir nuo tada Jašiūnuose apsigyveno Sniadeckių šeima. Sofijos tėvas Andrius Sniadeckis (1756-1830) buvo Vilniaus universiteto chemijos ir biologijos profesorius. Pakviestas į susitikimą su Vilnių išlaisvinusiu Napoleonu ir imperatoriui paklausus kokia chemija dėstoma Vilniaus universitete, profesorius oriai atsakė: „Tokia pat, kaip ir Sorbonos universitete“. A. Sniadeckis atrado naują platinos grupės elementą vestį (vakarį), tačiau Rusijos okupacinei valdžiai ir mokslininkams buvo sunku įrodyti atradimo autentiškumą. Tik po trisdešimties metų elementą su tokiomis pat savybėmis aprašė Kazanės universiteto profesorius K. Klausas ir pavadino ruteniu (rusu). Andriaus brolis Jonas Sniadeckis, astronomas, matematikas buvo Vilniaus universiteto rektorius; jo vardu pavadintas krateris nematomoje Mėnulio pusėje.

         Pats dvaro savininkas Mykolas Balinskis plačiai žinomas kaip istorikas, vienas vadinamųjų Lietuvos istorikų romantikų. 1818 m. baigė Vilniaus universitetą. Su J. Leleveliu 1815 m. įkūrė ir 1816-1822 m. redagavo žurnalą „Tygodnik Wileński“. Priklausė Šubravcų draugijai. Dalyvavo 1831 m. sukilime, buvo suimtas. 1832-1847 m. gyveno Varšuvoje, po to Jašiūnuose (čia palaidotas). Buvo Vilniaus archeologinės komisijos vicepirmininkas, Rusijos imperatoriškosios geografų draugijos narys. Mokslininkas 1837 m. parašė išsamią dviejų tomų Vilniaus istoriją, surinko ir paskelbė daug įdomios medžiagos apie Lietuvos miestus bei miestelius, bažnytkaimius ir dvarus.  Parengė Jano ir Andriaus Sniadeckių raštus. Mirus A. Sniadeckiui ir po 1831 m. sukilimo į užsienį pasitraukus M. Balinskiui dvarą iki 1845 metų valdė (ar tik administravo) Konstancija Rimšaitė Houwalt, po to dvejus metus – Jonas Lubienskis. Tik tada į Jašiūnus sugrįžo M. Balinskis, užauginęs net septynis vaikus.

         Jašiūnuose kurį laiką (statant dvaro rūmus) gyveno garsusis lenkų poetas Julius Slovackis (1809 – 1849). Baigęs teisės studijas 1828 m. išvyko iš Vilniaus ir niekada negrįžo. Jo tėvas Euzebijus buvo Vilniaus universiteto profesorius. Pažymėtina, kad savo kūrybos pradžioje J.Slovackis vieno rašinio siužetu pasirinko Lietuvos karalių Mindaugą. Eilėraščiuose poetas ne kartą mini Lietuvą. Po 1831 metų sukilimo rašytojas emigravo į Prancūziją. Ten buvo įstojęs į Lietuvių draugiją. Viena parko alėja pavadinta poeto vardu.

   XIX a. pirmoje pusėje Jašiūnai buvo vienas didžiausių kultūros židinių Vilniaus krašte. Dažni Jašiūnų dvaro svečiai buvo Adomas Mickevičius, poetas filaretas Tomas Zanas, poetas Antanas Odyniecas, biologas S.B.Jundzila, Turgelių dvarininkas reformatorius Povilas Bžostovskis, medikas Juzefas Mianovskis ir daug kitų įžymių žmonių.

    Šie romantikai, rinkdami medžiagą savo veikalams, susidūrė su lietuvių kalba, papročiais ir lietuvybės paminklais Vilniaus krašte bei istorinėse Lietuvos žemėse. Kiekvieną Vilniaus apylinkėse aptiktą vietovardį bandė aiškinti lietuvių kalboje vartojamais žodžiais. Iš senesnių laikų jie tarsi atrado daugelį legendų apie Lietuvą.Toji lenkų – Lietuvos mylėtojų karta paliko ryškius pėdsakus visoje Vilnijoje... 1939 - 40 metais lietuviai, grįžę į Vilniaus kraštą, dar buvo radę tokių Lietuvos gerbėjų. Kartu su M.Balinskiu mirė ir Jašiūnų kultūrinis gyvenimas. Geros M.Balinskio ir prof. Sniadeckio lituanistinės bibliotekos dar liko dvare, tačiau daug jų surinktos archyvinės medžiagos buvo išgabenta į Lenkiją. 1831 ir 1863 metais Jašiūnuose rinkdavosi sukilėliai bei jų rėmėjai, čia buvo slaugomi sužeisti sukilėliai. XIX a. pabaigoje vienoje rūmų dalyje įrengė koplyčią, kuri buvo lankoma ir tarpukariu. Tuo metu dvaras valdė 1300 dešimtines žemės ir 3290 – miško. Daug pajamų duodavo ir miško perdirbimas: lentpjūvė gamino stogų malksnas, o miškininkas – terpentiną. Nuo 1842 metų veikusią vario liejyklą ir kalvę labiau kontroliavo ne dvarininkai, o miestelio žydai. XIX a. viduryje pastatė plytinę.

     Tarpukariu dvare gyveno Mykolo Balinskio anūkė Anna, ištekėjusi už Aleksandro Soltano. Abu dvarininkai, jų vaikai Karolis, Kristina ir Hubertas paspruko į Lenkiją, kai 1939 m. rudenį dvarą išdraskė ne tik Raudonosios armijos kariai, bet ir netoli viename kaime gyvenę stačiatikiai. Taip įvairiomis kryptimis iškeliavo baldai, meno kūriniai, Jono Sniadeckio biblioteka ir gaubliai, J. Slovackio laiškai mylimajai Liudvikai ir kitos vertybės. Tiesa, kai ką buvo spėta išvežti į Lenkiją dar iki 1939 metų. Neprapuolė ir bažnyčiai dovanoti religiniai reikmenys. Įdomus faktas: 1942 metais, surašant gyventojus, lietuviais užsirašė net 74 procentai, lenkais – 20 proc., o gudais bei rusais 5,1 proc. Deja, nūnai lietuviai tesudaro apie dešimt procentų gyventojų. 1997 ir 2000 m. Jašiūnuose lankėsi iš Kanados atvykęs Hubertas Soltanas, apie 1933 m. gimęs garsiajame dvare.  

     Verta aplankyti ir kapines, kuriose yra 18 atpažintų ir 14 neatpažintų kapaviečių. Garsesni palaidotieji asmenys: Mykolas ir Sofija Balinskiai, Jonas, Konstantinas, Julija Balinskiai, Jonas Sniadeckis. Pastarojo garbei net buvo už tris šimtus sidabrinių rublių pastatyta kapinių koplyčia, kurioje M.Balinskis paliko prasmingą įrašą. Didžiausią dvarvietės dalį užima angliškasis parkas, įkurtas 1828 m., kuriame sukurtos raiškios želdinių kompozicijos, plastiško kontūro medžių masyvai, grakščiai vinguriuoja takai. Daugiau kaip pusėje teritorijos žaliuoja vejos. Parke auga apie 30 rūšių spygliuočių ir lapuočių medžių, menančių ir garbingus laikus.