Sirutiškio dvaras

Pagal: dvylikakedziu.lt

     Dvaras stovi dešiniajame Nevėžio krante. Iš XIX a. pab. – XX a. pr. susiformavusių dvaro ansamblio pastatų išliko rūmai ir keturkampė plytinė rūkykla. Tebežaliuoja vaizdingas parkas, liepų alėja, vedanti nuo rūmų iki pat kelio į Kėdainius. Priešais rūmus dar matosi ovalinis parteris su privažiavimo ratu. Galbūt, seniai karietos įvažiuodavo ir po arkiniu prieangiu. Ant kalvelės (šiaurinėje parko pusėje) – nedidelės dvaro kapinaitės.

      Istorizmo laikotarpio vokiškojo neorenesanso stiliaus dvaro rūmai pastatyti XIX a. pab. tuometinio dvarininko Simono Komorovskio (1869 – 1907). Jie stačiakampiai, dviaukščiai, su nedideliu rūmų siluetą pagyvinančiu belvederio bokšteliu. Pagrindinio fasado akcentas – asimetriškai sukomponuotas rizalitas su arkiniu prieangiu, užsibaigiančiu lengvu parapetu (neaukšta ištisinė sienelė iš mūro, kuria aptveriama terasa, balkonas, krantinė). Bokštelyje yra apžvalgos galerija.

      Rūmų vidaus būta ištaigingų. Dekoratyvumu pasižymėjo mediniai laiptai. Grindys – parketinės, krosnys – keturkampės, sumūrytos iš baltų ir spalvotų koklių. Iš tokios pat medžiagos padaryti ir du rūmų židiniai – vienas valgomajame, o kitas – didžiajame salone.

    Išliko neogotikinių formų rūkykla, stovinti parke. 5 m statinys sumūrytas iš plytų, netinkuotas, dengtas smailėjančiu stogeliu, papuoštas smailiaarkiu neogotikiniu portalu ir nišomis.

      Iki XVIII a. dvaras vadintas Panevėžiu. XVIII a. pr. šias valdas ir Šetenių bei Bagotėlės dvarus įsigijęs Žečpospolitos atsargos poručikas, Vitebsko kaštelionas, senatorius Simonas Sirutis praminė dvarą ir kaimą Sirutiškiu.  Siručiai priklausė senai garbingai LDK giminei. Žinoma, kad tuo metu apylinkėse dvarą turėjo Juozapas Sirutis, o apie XVIII a. vid. Antanas Sirutis vedė Pavermenio dvarininkaitę Bogomilą Brunovą. Simonas Sirutis paliko ir savo darbų paminklą – 1747 m. pastatytą Panevėžiuko bažnyčią (perstatytą XIX a. vid.).

   Paskutiniuoju Sirutiškio dvaro valdytoju taip pat buvo Simonas Sirutis (1809 – 1871), minėtojo poručiko anūkas, Juzefos ir Mykolo (g. 1780) sūnus. Simonas Sirutis 1861 m. buvo išrinktas kandidatu į tarpininkus nuo Kauno gubernijos valstiečių dirbti Reformos ruošimo komitete; aktyviai pasisakė reformos klausimais. Tuo metu jis dažniau gyveno Šeteniuose. Padėjo 1863 m. sukilėliams, buvo suimtas ir nuvežtas į Kauną. Ir tik priklausymas tam komitetui išgelbėjo jį nuo kelionės į Rusiją ir dvarų konfiskacijos. Visi aplinkiniai dvarai buvo nusavinti. Jis visaip mėgino išgelbėti ir savo luomo atstovų dvarus ar kitą turtą: siuntė jiems pinigus į Sibirą, Šeteniuose priglaudė Ignacogrado dvaro savininko Jokūbo Geištoro biblioteką. Kai pirmoji žmona Eufrozyna Kosakovska (1815 – 1845) mirė, tai vedė jos giminaitę Veroniką (g. 1810 ar 1820).

    Viena iš Sirutyčių – Elvyra -  (1839 – 1913) 1859 m. ištekėjo už Antano Komorovskio (1833 – 1881). Taip Sirutiškis perėjo Komorovskiams. E. Sirutytė mirė 1913 m. Kita jos sesuo Juzefa (g. apie 1850) ištekėjo už Zigmanto Kunato (g. 1859) ir gavo kraičio kitoje Nevėžio pusėje  esantį Šetenių dvarą. Ji Nobelio premijos laureato rašytojo Česlovo Milošo (1911 – 2004) senelė.

    Rašytojas netiesiogiai prisimena savo prosenelį Simoną Sirutį, apie 1830 m. sodinusį medžius. „Tačiau nieko neliko iš jo bibliotekos, kurią, nors ir kiek mažesnę, kaupė savo bičiulio Jokūbo Geištoro pavyzdžiu. (...) „Žinau, kad mano močiutės mama buvo labai drąsi moteris (Veronika Bogdanovič – B.M.), kuri viską darė pati, nes jos vyras žuvo vienoje pirmųjų traukinio katastrofų prie Baden-Badeno“. Iš prisiminimų paaiškėja, kad šis dvarininkas buvo aistringas keliautojas ir raižinių kolekcionierius. Dokumentai, aptikti Miuncheno archyve patvirtino, kad S. Simonas žuvo 1871 m. rugpjūčio 20 d., atsikabinus 19 vagonų, ir buvo palaidotas Aschaffenburgo miestelio kapinėse, o laidojimo išlaidos siekė šiek tiek daugiau 19 florinų. Vokiečiai Kauno gubernijos valdžiai perdavė pasą, nuotrauką, vizitinę kortelę ir du laiškus. Našlė Veronika, pamačiusi siuntinio turinį, patvirtino, kad tai jos buvusio vyro daiktai.   

    Minėti Komorovskiai susilaukė trijų sūnų: Petro Antano (g. 1862), Jaroslavo (1865 – 1919) ir Simono Stanislovo (1869 – 1907). Atrodo, kad pastarasis ir perėmė dvaro valdymą. Po jo mirties čia šeimininkavo žmona Ona Klara Montvilaitė (1878 – 1930) ir sūnus Vincentas (1903 – 1937). Mirdamas paliko našlę Sofija Prancūzevičiūtę ir 1934 m. gimusį sūnų Karolį. Simonas ir jo sūnus Vincentas ilsisi dvaro kapinaitėse. Komorovskiai iš dvaro galutinai pasitraukė tik 1944 m. Jų artimieji ir dabar gyvena Prancūzijoje.

       Sovietmečiu dvaras nacionalizuotas, priklausė tarybiniam ūkiui. Vėliau statiniai ir parkas atiteko Elektros aparatūros gamyklai. 1995 m. dvarą privatizavo „Vikonda“. Vietiniai pasakoja, kad Sirutiškio dvaro pastate V. Uspaskichas planavo apsigyventi. Nors oficialiai dvaro savininkas, kaip ir Kalnaberžėje – ne jis pats. Vietiniai gyventojai pasakoja, kad čia tvarkėsi pats V. Uspaskichas, kol nebuvo areštuotas. Sirutiškio dvarą dabartiniai šeimininkai įsigijo geros būklės, mat sovietmečio pabaigoje pastatas buvo suremontuotas, čia planuota įkurti sveikatos reabilitacijos įstaigą. Politikas neslepia dabar neketinąs investuoti į dvarą – Lietuvos paveldo paminklą. Esą pasikeitė planai. Ir neva nereikėjo jam trukdyti areštuojant turto. V. Uspaskichas pasakojo ketinęs Sirutiškio dvare atgaivinti 17 amžiaus gyvenimą su to meto rūbais ir virtuve. Tam netgi buvo numatyti pinigai. Mišriojo stiliaus parką XIX a. II p. įkūrė Antanas Komorovskis. Dabar parkas užima 7 ha plotą.