Palėvenės dvaras

Pagal: dvylikakedziu.lt

     Dar vadinamas Pauliankos, Stirniškių ar Komarų dvaru. Važiuojant keliu Panevėžys — Kupiškis rodyklė kairėje kelio pusėje nukreipia į Paulianką (apie 10 km į pietvakarius nuo Kupiškio). Čia, šalia kelio, dešiniajame Lėvens upės krante, yra buvusi Palėvenės dvaro sodyba, dar žinoma kaip Žemutinė Palevenė. Buvo ir Aukštutinė Palėvenė, kuri vėliau susiliejo su pirmiau paminėta.  Kiek toliau yra ir Pauliankos kaimas. Jis anksčiau priklausė dvarui. Kaime buvusi karčema, tai ir vietovei prigijo pavadinimas nuo žodžio „paulioti“. Pauliankos vardas dvarui pradėtas taikyti tarpukariu.

    Dvaras, o tiksliau nedidelis palivarkas, žinomas nuo XVI a. pabaigos. Jeigu tikėti istorija apie gėrimo starkos gamybos pradžią, tai dvarą reikėtų pasendinti dar šimtu metų. LNMMB saugyklose yra išlikusios pirmųjų dvarininkų Pelyšių, Gradauskų, Pamarnackių, Kontrimavičių ir kt. bylos, datuojamos 1592 – 1694 m.  Čia taip pat yra Mykolo, Mikalojaus, Andriaus, Jurgio, Mikalojaus Stanislovo, Antano, Ignoto ir kitų Komarų teismų dekretai, šaukimai į teimus dėl žemių ribų, paveldėjimo teisių į palikimus ir kt., įvairių mokesčių kvitai, laiškai valdų ir asmeniškais reikalais. Nemažai beveik nestudijuotų archyvų yra valstybiniuose ir privačiuose Lenkijos archyvuose.

     Mykolas Komaras, Vandeno (Cėsio) vaiskis, t.y. pilininko pavaduotojas, jau 1654 m. įsikūrė Palėvenės dvare. Manoma, kad į šį kraštą Komarai atsikraustė XV a. 9 dešimtmetyje iš Padniestrės. Pirmuoju iš Komarų čia pasirodė Lucko iždininko Semiono Komaro sūnus, kurio vardas nenurodomas. Jis įvardintas kaip Aleksandro kariškis. Iš garsesnių jo sūnų paminėtini Motiejus (gimęs XVI a.), vedęs vieną iš Chodkevičiūčių ir Mykolas, paėmęs Poniatovskių dukrą. Kito sūnaus Benešo Komaro (gimusio XVI a. – mirusio XVII a.) sūnus Jurgis, XVII a. ėjo Vilniaus pilies raštininko ir karaliaus rotmistro pareigas.

      Jie sparčiai užvaldė aplinkinius kaimus ir ten įkūrė dvarus (Raguvėlėje, Baisogaloje, Panemunyje ir kitur). Po Mykolo Komaro mirties našlė Kotryna Komarienė 1703m. Palėvenės dvarą užrašė savo sūnums Andriui ir Mykolui Komarams. Kitais duomenimis, tai įvyko 1701 m.

      1708 m. broliai Mykolas Komaras, Ukmergės ir Upytės apskrities kardininkas ir Andrius Komaras, Bernatonių seniūnas, surašė raštą, kuriuo pasidalino Palėvenės dvarą į dvi lygias dalis. Tai pat po lygiai buvo padalinta dvaro ariama ir neariama žemė, miškas, pievos, valstiečių gyvenvietės bei dvarui priklausę Žižmariškio, Radžiūnų, Padvarininkų, Ožkinių, Maugarų, Gorupės, Slabados kaimai. Dvaro sodyba naudojosi bendrai, joje tuo metu stovėjo rezidenciniai gyvenamieji pastatai, bravoras su pirtimi, tvartas, javų džiovykla, kluonas, šieno daržinės. Sodybą supo sodai, kurių dalis priminė parką.

      Komarai, pirkdami naujas žemes, toliau plėtė dvarą. Kai kurias žemes jie valdė užstato teisėmis. Mykolas Komaras tokiomis teisėmis valdė taip pat Palėvenės vardu vadinamą dvarą, buvusį Upytės paviete ir priklausiusį Baikauskui, Mstislavlio iždininkui.

     Žemutinės Palėvenės dvarą iki pat mirties (1732 m.) valdė Andrius Komaras. Mirus Andriui Komarui, visą turtą ėmė valdyti brolis Mykolas Komaras,Ukmergės pavieto kardininkas. Mykolas Komaras buvo vedęs Teresę Sakalauskaitę ir su ja turėjo sūnus Ignotą ir Antaną bei tris dukras - Ievą, Konstanciją ir Kotryną.

        1740 m. Mykolas Komaras  surašė testamentą, kuriuo dukroms skyrė pinigus, o sūnums-nejudamą turtą. Dar kartą 1744 m. testamentu Mykolas Komaras-Zabužinskis jį (kaip ir Raguvėlės dvarą ir kitus turtus) paliko sūnums Ignotui ir Antanui. Pirmasis iš jų nuo 1774 m. ėjo Ukmergės žemės teisėjo pareigas. Pagal šį testamentą (o ne klaidingai literatūroje nurodomą 1743 m. dokumentą) Žemutinės Palėvenės dvaras su Aukštutine Palėvene atiteko Antanui Komarui.

 

      
Antanas Komaras,Ukmergės pavieto kardininkas (nuo 1765 m.), buvo vedęs I. Stankevičiūtę, o po jos mirties vedė Sofiją Korff. 1798 m. Sofija Komarienė jau buvo našlė ir valdė Palėvenės dvarą. Antano Komaro sūnus Juozapas spėjo tapti LDK karininku, o, turėdamas pulkininko laipsnį, kovėsi Napoleono armijos gretose. Vėliau paveldėtojo teisėmis naudojosi jos Sofijos Korf – Komar sūnus Jurgis Komaras - Ukmergės pavieto ribų teismo teisėjas. Pastarasis, turbūt, neturėjo sūnų.

       Jau nusenęs karininkas Juozapas Komaras, apie 1830 m. nusipirko ne tik Baisogalos, bet ir dar keletą aplinkinių dvarų, pvz. Onuškį iš Rajeckų giminės. Mirė 1849 m (kitais klaidingais duomenimis - 1857 m.).Testamentu turtą padalijo trims sūnums: Konstantinui (mirė 1880 m.) atiteko Palėvenė ir Raguvėlė, Vladislovui – Baisogala, Teofiliui (1800 – 1861 m.) – Onuškis ir Panemunis. Konstantinas Komaras vedė O. Balugianską ir užaugino penkis vaikus: dvi dukras ir tris sūnus. Labiausiai pasisekė Jurgiui, gavusiam ne tik tėvoninę Palėvenę, bet ir Kazimieravos, Miežiškių dvarus bei kelis Baisogalos palivarkus. Mykolui atiteko Raguvėlė, o Antanui – Vašuokėnai, Koločiai, Šveicarija, Pamarnakiai ir keli pakaunės ir Tauragės apylinkių dvarai. Tačiau tarp brolių taip buvo persipynę santykiai, kad paskutiniu rūmų perstatytoju yra laikomas Mykolas Komaras (1842 – 1933), vedęs Liudviką Valicką. Dokumentuose ne kartą pažymėta, kad XIX a. pab. - XX a. pr. Palėvenės dvaras priklausė Mykolo Komaro broliui Jurgiui Komarui, gimusiam 1840 m. bei Baisogalą (ar tik jos palivarkus).

        Baudžiavos laikus primena už puskilometrio į šiaurės vakarus stūksantis Smėlio kalnelis – plynas su įdubusiu viduriu, gelstančia žole. Sakoma, čia ponai baudžiauninkus plakdavę. Šių ašaros taip gausiai tekėję, kad apačioje susidarė ežerėlis, iš kurio ištekėjo Ašarų upelis. Šiais laikais upeliukas jau išdžiūvęs, tačiau jo vagoje neželia žolė.

      1859 m. Komaro dvare veikė vandens malūnas ir spirito varykla (ji, matyt, tais metais ir buvo pastatyta). Palėvenės dvare žemės ūkis XIX a. pabaigoje buvo tvarkomas naujoviškai; diegiant vakarietišką techniką ir naujausias agronomijos technologijas. Dvaras turėjo įvairių žemės ūkio mašinų, tarp jų ir garines kuliamąsias.

        Matyt, tuomet Mykolo Komaro iniciatyva ir prasidėjo didžiosios statybos. Tikėtina, kad rūmus projektavo garsus architektas Cezaris Anikinis – yra dokumentų, liudijančių jo nakvojimą Palėvenės dvare. Buvo prailgintas dešinysis rūmų sparnas. Pastatas turėjo 26 įvairių formų, nevienodo didumo ir paskirties patalpas. Vieną rūmų dalį paaukštino ir pristatė keturis triaukščius dantytais kuorais bokštus. Juos jungė išraiškinga kelių smailų arkų arkada. Jų apatinėje dalyse buvo įrengta ledainė. Beje, bokštai sumūryti iš gan vertingos šio krašto iškasenos – dolomito, „suraikyto“ į plokšteles.  Rūmų ir daugelio pastatų fasadai buvo nukreipti į pietus. Puikiai išnaudotas lygus vietos reljefas ir upių santaka. Rūmai įgavo neogotikos bruožų.

        Pirmajame reprezentaciniame aukšte, išklotame parketu, buvo erdvus kvadratinis salonas, su išėjimu į oranžeriją, pristatytą nuo įvažiavimo pusės. Greta – valgomasis, kurio sienos buvo dekoruotos riešutmedžiu. Ant jų kabojo lenko K. Pochlavskio ir ruso A. Lundos piešti šeimos portretai. Iš retesnių baldų paminėtini  – Marijos Antuanetės laikų spinta - komoda iš Prancūzijos, vietinių meistrų pagaminta „veidrodinė“ spinta, šeši vienodi konsoliniai stalai. Turtingoje bibliotekoje, pasieniais apstatytoje rododendro lentynomis, buvo apie 5000 knygų. Jos lubas puošė gipsatūros lipdiniai. Šalia esančiame darbo kambaryje stovėjo Rygoje pirkti baldai: rašomasis stalas su dviem krėslais, sofa, aprėminta baldakimu ir šoninėmis spintelėmis, tamsus sekreteras, spinta archyvui saugoti, keturi gėlių staleliai ir kt. Bokštų šachmatinėse stovėjo ne tik varstomais stalviršiais šachmatų stalai, bet ir žalia gelumbe traukti žaidimų staleliai riestomis kabriolinėmis kojomis. Žaidėjai „skęsdavo“ aukštuose krėsluose, pargabentuose iš Rundalės pilies. Būta ir ne vieno fortepijono. Šie ir kiti baldai išvardinti 1902 m. inventoriaus sąraše. Dalis turtų žuvo per Pirmąjį, o dalis – per Antrąjį pasaulinį karus.

 

      
1882 m. dvaras turėjo 1259 dešimtines dirbamos ir 248 dešimtines nedirbamos žemės. 1903 m. dvaro sodyboje gyveno 87 žmonės.

       Iš tėvo Jurgio Komaro, mirusio apie 1912 m., valdymą perėmė sūnus Bogdanas Komaras (1884 – 1962), kuriam buvo lemta būti paskutiniu giminės vyriškosios linijos tęsėju. Tuo metu dvaras susidėjo iš Žemutinės Palėvenės, Dembiškio vienkiemio, taip pat dvarui priklausė žemės sklypai Ožkinių kaime bei Palėvenės miestelyje. 1912 m. B. Komaras valdė 2463 ha žemės. Beje, Komarai giminiavosi su kitame upės krante, Noriūnų dvare, šeimininkavusiais Venclavovičiais. Į Palėvenę atvykdavo ir Žemutinio Gelgaudiškio dvarininkė Mariana Rita Komar, Bogdano sesuo.

       Bogdanas Komaras buvo vedęs du kartus. Pirmoji žmona Marija Rostropovič mirė 1910 m. Marijos motina Marija Habich Garglinovič ir tėvas Vladislavas Henrikas Rostropovičius gyveno Minske, Sviencickiams priklausiusiame name, Policeiskaja gatvėje. Antrą kartą Bogdanas vedė Kseniją Katalymovą (1893 - 1983 m. m.), Piotro Ivanovičiaus Katalymovo (Vilniaus universiteto dėstytojo) ir Emilijos Grigorjevnos Šaidickajos dukrą. Ksenijos senelis Grigorijus Šaidickis tuo metu buvo gerai žinomas Maskvoje advokatas.

      Bogdanas Komaras buvo baigęs Peterburgo žemės ūkio technikos mokyklą ir Krokuvos Jogailos Universiteto agronomijos fakultetą. Be lenkų, rusų ir lietuvių, mokėjo prancūzų ir vokiečių kalbas. Ksenija ir Bogdanas užaugino dvi dukras Ireną ir Mariją. Komarai buvo dosnūs - rėmė bažnyčių statybas. Vokiečių okupacijos metais 1915 - 1918 m.. Žemutinės Palėvenės dvare veikė Petro Mačiulio suorganizuota vargo mokykla. Tarpukario laikotarpiu dvarininkas vystė intensyvią ūkinę veiklą. Dvaro teritorijoje tuo metu (apie 1923 m.) gyveno 130 žmonių, dirbo daug samdomų darbininkų. 1925 m.dvarui priklausė 325 ha žemės. Savininkas pakeitė net kelis prabangius automobilius. Mokėjo vairuoti ir pats, bet „bajoriškumui palaikyti“ vairą užleisdavo samdomam vairuotojui. Turėjo ir kitą prabangos priemonę – telefoną.

1940 m. nacionalizuojant dvarą, sovietų valdžia savininkui Bogdanui Komarui paliko 112,80 ha. Tačiau karo pradžioje Komarai turėjo sprukti. Rūmus apgriovė artilerijos sviedinys. Kai kurie giminės vyrai karo metu kovosi vienoje ir kitoje barikadų pusėje – tai jau atskira, sunkiai narpliojama istorija. Kurį laiką gyvenęs pas dukrą, pakeitusią pavardę, Ukmergėje, 1960 m. B. Komaras išvyko į Lenkiją.

       Dar tarpukariu rūmus supo 2 ha ploto angliško stiliaus parkas pasižymėjęs labai senais ir įvairiais medžiais. 7 ha ploto angliško stiliaus parkas buvo įkurtas XIX a., iki pagrindinių rūmų perstatymo. Jis garsėjo senais ir retais medžiais. Į dvarą vedė apie kilometro ilgio beržų ir šermukšnių alėja – dalinai išlikusi iki šiol. Tebeauga ir šimtametė didžialapė liepa bei Lietuvoje retas Kurilų maumedis, kurį B. Komaras parsigabeno iš Kurilų salų. Lietuvoje tokių augalų yra tik du; antrasis auga Kauno botanikos sode. Kitas augantis aukštas maumedis vadinamas europiniu sibiriniu. Link Subačiaus iki Skverbų kaimo veda šimtamečių beržų alėja. Išliko ir senieji kanadietiški klevai. Per parką teka nedidelis Lėvens intakas Gorpis. Prie pieninės pastato tyvuliuoja tvenkinys.

 

      
Okupacijos metais čia pat, už medžių, rusai laikė karinius dalinius ir amuniciją. O Skverbuose buvo aerodromas. Puldami vokiečiai apšaudė teritoriją, ant dvaro numetė bombą. Tad dabartinis senojo dvaro rūmų vaizdas dar byloja apie karo baisumus.
Iš keturių didingų bokštų, ovalu jungusių rūmų fasadinę dalį, beliko du. Viena rūmų dalis išsaugota iki šių dienų. Kiek atokiau – įdomios architektūros raudonų plytų senoji dvaro oficina. Ten gyveno sodininkas, daržininkas. Iš buvusio svirno likę tik griuvėsiai. Dar reikia paminėti pieninę, sandėlį, vandens malūną, tvartą ir spirito varyklą. Kai kurių pastatų pamatai ar dalys yra datuojamos XVIII amžiumi.

         Beje, alkoholio gamybos verslas čia turėjo labai senas tradicijas. Spėjama, kad šiame dvare, tik kituose pastatuose, dar XV a. pabaigoje pradėta gaminti "Starką". Pavadinimas kilęs nuo lietuviško žodžio "starkus". t.y. gandras. Žmogeliai atšvęsdavo gandro "atneštuves" ir pirmojo sūnaus krikštynas. XIX a. viduryje naujoje spirito varykloje, sumūrytoje iš akmenų, degtinę ėmė pilti ir į butelius.

        Sovietmečiu ūkiniame pastate veikė „Anykščių vyno“ filialas, kuriame spaudė sultis ir gamino tariamą kalvadosą, vėliau pavadintą „Senuoju ąžuolu“. Apie 1985 metus įsikūrė Panevėžio autokompresorių gamyklos „Aurida“ ir kolūkio bendras cechas, kuriame pervyniojo variklių apvijas. Vienoje patalpų gamino egzotišką produktą – musgaudžius. Pastatais naudojosi ir Kupiškio miškų ūkis. Teritoriją išsaugojo, o kartu ir autentiškumą sunaikino išasfaltuoti keliai ir kiemai. Labiausiai dvaras sunyko 9 dešimtmečio pirmoje pusėje, kai šalyje prasidėjo antialkoholinė kompanija ir teko uždaryti „vyninę“. Jau 2005 m. nugriuvo svarbiausias jos akcentas - raudonų plytų kaminas.

       Dvaro aplinka gražiai sutvarkyta, nušienauta pieva. Čia pat už dvaro vingiuojanti Lėvens upė, unikali dolomito atodanga tik patvirtina, jog ši vieta tinkama kaimo turizmui. Aplink namus žydi vešlūs gėlynai, auga neįprastai apkarpyti dekoratyviniai krūmai, tvenkinyje nardo laiku maitinamos žuvys. Dvaro teritorijoje yra dolomitų atodanga.  Savininkė ne tik kaupia senas dvaro nuotraukas, bet ir giminės medyje įamžino Komarų herbą, protėvių bei dabartinės kartos nuotraukas. Apie dvaro praeitį liudija ir archyvuose išlikęs detalus 1915 m. inventorius. Tiesa, tuomet ūkis ir rūmai jau buvo nukentėję nuo karo audrų. Tuo galima įsitikinti palyginus du minimus inventorius.